„Ar tai tiki?” (Jn11,26)
Morta tikėjo Jėzaus Kristaus turima galia. Ji tikėjo, kad jei Jis būtų buvęs čia, būtų galėjęs išgydyti jos brolį. Ji taip pat tikėjo, kad Jėzus yra ypatingai artimas Dievui ir kad Dievas padarys viską, ko tik Jis paprašys (Jn11, 22). Bet jai reikėjo didesnio asmeninio artumo su Jėzumi. Mortos teologija savo išsipildymo laukė ateityje (Jn11,24), tačiau Jėzus ir toliau traukė ją artyn, kol jos tikėjimas tapo asmenišku turtu. Tuomet jis pamažu virto asmenine veldėme – „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog Tu Mesijas…” (Jn11,27).
Ar Viešpats taip pat bendrauja su tavimi? Ar Viešpats moko tave asmeninio artumo su Juo? Leisk, kad Jis savo klausimą pateiktų tau: „Ar tai tiki?”. Ar susiduri su abejone savo gyvenime? Ar kaip Morta priėjai triuškinančių aplinkybių kryžkelę, kurioje tavoji teologija turi virsti labai asmenišku tikėjimu? Taip nutinka tik tuomet, kai asmeninė problema paskatina suvokti mūsų asmeninį poreikį.
Tikėti – reiškia įsipareigoti. Sąmoningo mokymosi srityje įsipareigoju protu ir atmetu viską, kas prieštarauja šiam įsitikinimui. Asmeniško tikėjimo viešpatijoje moraliai įsipareigoju savo įsitikinimams ir nesutinku eiti į kompromisą. Tačiau artimo asmeniško tikėjimo atveju dvasiškai įsipareigoju Jėzui Kristui ir apsisprendžiu, kad man vadovaus vien tik Jis.
Tada, kai man stovint akis į akį su Jėzumi Kristumi Jis manęs paklausia: „Ar tai tiki?”, patiriu, kad tikėti yra taip pat natūralu kaip ir kvėpuoti. Ir apstulbstu pagalvojęs, koks paikas buvau, kad nepasiklioviau Juo anksčiau.
Oswald Chambers
.
_64x64_9de.jpg)
