„Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ (Mt 8,26)
Kai bijome, galime bent pasimelsti Dievui. Tačiau mūsų Viešpats turi teisę tikėtis, kad naudojantieji Jo vardą tvirtai Juo pasitiki. Dievas tikisi, kad Jo vaikai šitaip Juo pasitikės, kad iškilus bet kokiai krizei patys bus patikimi. Vis dėlto Dievu pasitikime tik iki tam tikros ribos, o tada vėl metamės prie elementarių panikos apimtų maldų, būdingų žmonėms, kurie nė nepažįsta Dievo. Nežinodami, ką daryti, parodome, jog neturime nė menkiausio pasitikėjimo Juo ar tuo, kaip Jis valdo pasaulį. Mums atrodo, kad Jis miega, o priešais save tesugebame įžiūrėti milžiniškas lūžtančias ežero bangas.
„Mažatikiai!“. Koks geliantis skausmas turėjo nudiegti mokinius, jiems pagalvojus apie save: „Ir vėl nepastebėjome ženklo!“. Ir koks aštrus skausmas persmelkia mus, staiga suvokusius, kad būtume galėję Jėzaus širdyje sužadinti didžiulį džiaugsmą, jei nieko nepaisydami būtume likę Juo pasitikį.
Mūsų gyvenime būna laikotarpių, kai nėra jokių audrų ar krizių, tada darome viską, kas įmanoma žmogui, tačiau būtent kilus krizei parodome, kuo pasikliaujame. Jei mokomės šlovinti Dievą ir pasikliauti Juo, krizė atskleis, kad galime pasiekti palūžimo ribą, tačiau neprarasti pasitikėjimo Juo.
Gana nemažai kalbama apie šventėjimą, tačiau kaip jis pasireikš mūsų gyvenime? Mūsų gyvenime jis pasireikš kaip ramus ilsėjimasis Dieve, reiškiantis visišką vienovę su Juo. O ši vienovė pavers mus ne vien nepriekaištingais Dievo akivaizdoje, bet ir didžiu džiaugsmu Jam.
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“
_64x64_9de.jpg)
