Vieni pasitiki savo žirgais, kiti kovos vežimais, o mes prisiminsime Viešpaties, savo Dievo, vardą (Ps 20, 7).
Aš mėgstu stebėti paukščius. Tai mano vaikystės, kurią praleidau miškingame Afrikos kaimelyje, aistra. Ten gyveno daug įvairių rūšių sparnuočių. Priemiestyje, kuriame aš gyvenu dabar, man neseniai pasitaikė stebėti, kaip elgiasi varnos. Priskridusios prie medžio, kuris buvo numetęs daugumą savo lapų, jos nusprendė nutūpti ir pailsėti. Tačiau vietoje to, kad tūptų ant tvirtų šakų, jos ėmė kurtis ant plonų negalinčių išlaikyti jų svorio šakų, kurios linko. Paukščiai pakilo į orą, bet tik tam, kad vėl kelis kartus pakartotų savo bergždžias pastangas. Tikriausiai, jų paukštiški instinktai pakuždėjo, kad plonos šakos saugesnės, tačiau jomis pasitikėti jos negalėjo.
O kaip elgiamės mes? Kuo mes pasikliaujame? Dovydas psalmėje sako: „Vieni pasitiki savo žirgais, kiti kovos vežimais, o mes prisiminsime Viešpaties, savo Dievo, vardą“ (Ps 20, 7). Vežimai ir žirgai vaizduoja žmogiškąsias priemones. Jos gali būti naudingos kasdieniame gyvenime, tačiau sunkiu metu negali mums užtikrinti saugumo. Jeigu mes pasitikėsime žmonėmis arba pinigais, galiausiai pamatysime, kaip mums žemė slysta iš po kojų, kaip ir po paukščiais linko tos plonos šakelės.
Tie, kurie pasitiki žirgais ir vežimais, susvyruos ir suklups, o pasitikintys Viešpačiu stovės tiesūs (Ps 20, 8).
Ar jums teko nusivilti žmonėmis arba žmogiškomis priemonėmis? Kuo jūs pasitikite dabar?
Nepastoviame pasaulyje pasikliauti galima tik pastoviu Dievu.
_64x64_9de.jpg)
