Būti išgydytam

Aš mokiau Efraimą vaikščioti, paėmęs už rankos, bet jie nesuprato, kad Aš juos išgelbėjau (Oz 11, 3).

Daugelyje Biblijos vertimų žodis „išgelbėjau“, verčiamas žodžiu „išgydžiau“, o pasitelkiant standartinę hebrajų kalbą (masoretinį tekstą), šios Rašto eilutės prasmė dar labiau prasiplečia: „paėmęs už rankos“ čia gali būti verčiama kaip „paėmęs ant rankų“ arba „paėmęs į savo glėbį“. Taigi, plačiau panagrinėjus Biblijos vertimus, ši eilutė galėtų skambėti taip: Aš mokiau Efraimą vaikščioti, paėmęs už rankos ir paėmęs ant rankų, bet jie nesuprato, kad Aš juos išgydžiau.

Tai nuostabus paveikslas, kaip Viešpats mokė Izraelį ne tik vaikščioti, bet, kai tauta buvo pavargusi, Jis nešė juos ant rankų. Viešpats vedė juos, paėmęs už rankos, norėdamas, kad jie nenuklystų savo keliais. Jis laikė juos savo glėbyje, kad jie nesukluptų, kad įveiktų bet kokią kliūtį. Kai jie bandė patys eiti, norėdami išbandyti savo jėgas, bet suklupo ir susižeidė, Jis išgydė jų žaizdas. Bet izraelitai neįvertino maloningo Dievo santykio. Viešpats nešiojo juos glėbyje kaip Tėvas savo sūnų. Bet sūnus neatpažino Tėvo meilės, nors Tėvas įvairiais būdais jo siekė.

Kita eilutė mums kalba, kad Tėvas siunčia įvairius savo meilės ženklus per kitus žmones: Žmonių virvėmis ir meilės raiščiais traukiau juos. Viešpats liudija apie save įvairiais būdais: veiksmais, žodžiais, pranašystėmis, padrąsinimu, rūpesčiu, paguoda, atleidimu, dėmesiu. Jis beldžiasi į širdį, bet žmogaus širdis kartais būna kurčia ir akla Jo meilei. Aš buvau kaip tas, kuris nuima jungą nuo kaklo ir maitina juos, – sako Viešpats (Oz 11, 4), bet jie atsisakė valgyti, todėl silpo jų kūnas ir dvasia.

Dievas, rodos, čia užsimena apie maną ir putpeles – maistą, kuriuo maitino savo tautą dykumoje, tačiau mes galime suprasti, kad dvasinės sausros metu Jis siunčia mums dvasinį maistą. Jis tiesia savo Žodžio kelius ir tiltus, kalba per savo tarnus, kad apreiškimas mus patrauktų prie Jo – Kristaus, Pateptojo kojų, o patepimas, kaip sako Izaijas, sudaužo bet kokį jungą (Iz 10, 27). Mes kaip mylimi vaikai nuolat kviečiami užmegzti ir vystyti meilės santykius su Juo. Bet mūsų gyvenime yra kažkas, kas atitraukia mus nuo Viešpaties ir laiko susikoncentravusius į save, o kai sutelkiame dėmesį į save, imame pasitikėti savo pačių išmintimi, baimėmis ir samprotavimais. Kažkodėl tie dalykai, kurie turėtų vesti mus prie Dievo, kartais veda mus tolyn nuo Jo. Kodėl? Galbūt todėl, kad esame linke įtariai vertinti Dievo gerumą, nes nepažįstame Jo, todėl tampame akli Dvasios dalykams. Negalime prasiveržti į laisvę, nors ji iš tiesų taip arti – čia pat, ranka pasiekiama, nes Viešpats jau viską dėl mūsų atliko. Nenorime pajudėti iš savo komforto zonos – įprastų supratimų, prie kurių pripratome, ir iš naujo permąstyti savo susikurtą Dievo paveikslą, nes tas paveikslas, atrodo, mums teikia saugumą, bet toks „saugumas“ neleidžia atsiverti išgydymui, Dvasios jėgai ir tam proveržiui, kurio mums taip reikia.

Per Jėzų Kristų mes jau esame išgydyti, tik dažnai to nesuprantame, kaip nesuprato ir Izraelis. Mums, esantiems Kristuje, tas išgydymas turėtų būti nepalyginamai realesnis. Raštas sako: Jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja (2 Kor 5, 17). Ir jei net šie žodžiai mums skamba tuščiai, Viešpats vėl ir vėl juos kartoja, kad nebėra mūsų seno žmogaus: susigūžusio, bijančio gyventi ir žengti tikėjimo žingsnius, kuris laiko save nevertu, nuolat klystančiu ir nepasitikinčiu. Nebėra mumyse to žmogaus, kuris „saugo“ save nuo Jo palaiminimų.

Tik tikėjimu mes galime gyventi naują gyvenimą, kurį mums dovanojo Tėvas. Tikėjimas išveda mus iš komfortos zonos, ir mes žengiame žingsnį į šviesą. Net jei sunku tai padaryti, mes žengiame tikėdami Jo meile. Baimė įveikiama ne su ja kovojant, bet pasiduodant meilei, kai mūsų dėmesys nukrypsta į tobulą Tėvo meilę, kuri nėra vien tik graži sąvoka, bet atrandama per gyvą susitikimą, nuolatinį santykį ir norą pasilikti Jo artume. Tik Viešpaties artume mes gebame priimti Jo meilės dovanas ir išgydymą.