Sakyčiau, Laiško romiečiams 8 skyrius yra tarsi Naujojo Testamento psalmė. Štai kelios eilutės: Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? Ar nelaimė? Ar persekiojimas? Ar badas? Ar nuogumas? Ar pavojus? Ar kalavijas? Parašyta: „Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui“. Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo (Rom 8, 35–37).
Jokie sunkumai, jokia nelaimė, jokie pavojai – absoliučiai niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės. Tik mes patys galime Kristaus meilės nepažinti ir nesuvokti. Ir šiame klausime, kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės – sudėta labai, labai daug. Į jį sudėta visa tai, ką Paulius dėstė iki tol... Mat būtent Dievo dovanotame išteisinime galime regėti Kristaus meilę. Ir tik Jo dovanoto teisumo pagrindu esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo!
Paulius liudija, kad visuose dalykuose, visuose be išimties, per ką mes beeitume, Dievas žiūri į mus ne tik kaip į nugalėtojus, bet į DAUGIAU nei nugalėtojus. Tai bent! Ar tai neįpareigoja pasitikėti Dievu? Ar tai neįpareigoja įsižiūrėti, ką gi tokio turiu Jame, kad niekas man negali pakenkti, nes pats Dievas yra su manimi? Ar tai neįpareigoja į sunkumus pažvelgti visai kitu kampu? Ir apskritai, ką tai reiškia būti DAUGIAU NEI NUGALĖTOJU? Ar tai nereiškia, kad Jis dovanojo mums pergalę, kai dar tūnojome mirties ir nuodėmės šešėlyje? Ir ar tai nereiškia, kad turime mokytis gyventi nugalėtojo gyvenimą Kristuje, gyvenimą, kur Dievas išsprendė viską ir viską ką tik galėjo dovanoti, jau dovanojo Jame!
_64x64_9de.jpg)
