Diagnozė

Anądien klausiu draugės: „Kaip laikais? Kaip darbe?“ „Sunku...“. „O, - sakau, - juk su tikinčiais žmonėm dirbi, ar turi progų pasakyti pastabų, išsikalbėti?“ „Turiu...“. „...ir?“ „Gaunu atgal... tiradą Švento Rašto eilučių“.


Čia jau „diagnozė“, pagalvoju. Dieve duok, kad taip nenutiktų nė vienam iš mūsų. Dievo Žodis nėra skirtas „atsišaudymui“, bet mūsų ugdymui.

Jei kažkas mums duoda pastabą, nurykime tą karčią piliulę, nes ne visuomet tai, kas kartu burnoje tą akimirką, bus kartu gyvenime. Priimdami vien „saldžius saldainius“ neretai ne tik apkartiname gyvenimą aplinkiniams, bet ir toliau dangstomės neva tikėjimu, jo tiesomis. (Ar bent kartą bandėte, kai esate kritikuojami, nesiteisinti? Sunku... Ypač tuomet, jei jautėtės „ne visai teisingai apkaltinti“... Vis tik kaip svarbu nepulti teisintis, bet įsiklausyti...).

Kitą vertus, jei iš mūsų sklinda vien kritika aplinkiniams, vien pastabos, taip pat susimąstykime - ar tarnaujame artimui, jo labui ir pažangai, kaip moko Raštas? O gal tik esame „etatiniai“, viskuo ir visais nepatenkinti murmekliai?

Tegul savikritika pranoksta kritiką. „Nesitaškykime“ Dievo Žodžiu kaip vandens šautuvėliu. Te Jis girdo, apvalo, maitina ir keičia mūsų sielas. Tuomet kitiems nereikės jo taip dažnai cituoti - pakaks mūsų elgesio pavyzdžio.

M.