Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ (Iz 6,8)
Kalbėdami apie Dievo šaukimą, dažnai užmirštame tai, kas svarbiausia – Šaukiančiojo prigimtį. Kiekvieną mūsų kasdien šaukia daugybė balsų. Į kai kuriuos šaukimus bus atsiliepta, o kai kurie nė nebus išgirsti. Šaukimas yra Šaukiančiojo prigimties išraiška, o mes šį šaukimą galime atpažinti tik tada, kai toji prigimtis yra mumyse. Dievo šaukimas yra ne mūsų, o Dievo prigimties išraiška. Dievas mūsų gyvenime įžvalgiai įpina savojo šaukimo gijas, ir tik mes galime jas atpažinti. Būtent ši Dievo balso gija tiesiogiai mus pasiekia konkrečiu atveju, tad beprasmiška apie tai teirautis kito nuomonės. Mūsų santykiai su Dievu yra išimtinai mūsų ir Jo reikalas.
Dievo šaukimas nėra mano prigimties atspindys, mano asmeniški troškimai ir temperamentas neturi jokios reikšmės. Kol narpliosiu savo paties savybes ir bruožus, galvodamas kam esu tinkamas, Dievo šaukimo tikrai neišgirsiu. Bet vos tik Dievas nukreips mano žvilgsnį į Save, ir aš išgyvensiu tai, ką išgyveno Izaijas. Jis išgyveno didžiulę krizę, kuri pakeitė jo sielą, todėl jis buvo pasirengęs išgirsti Dievo balsą. Dauguma mūsų negirdime nieko išskyrus save, todėl negirdime nieko, ką sako Dievas. Norėdami atsidurti ten, kur galėtume išgirsti Dievo šaukimą, turime iš esmės pasikeisti.
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“
_64x64_9de.jpg)
