Dužlumas

Dužlumas yra vienas iš nedaugelio nekintamų ir nepaneigiamų dalykų mūsų gyvenime. Tai yra netgi būtina mūsų egzistencijos prielaida. Kitaip tariant, mūsų dužlumas yra faktas, nepriklausomai nuo to, ar tai suvokiame.Toks pat faktas, kaip ir mumyse veikiantis Jėzaus Kristaus prisikėlimas. Žinoma, jei tik tikime. Beje, juk ir Viešpaties kūnas buvo sudaužytas tikrąja to žodžio prasme net iki mirties ant kryžiaus. Ar galime turėti kitokių patyrimų, ar to išvengti? Ko gero, tai neįmanoma. Nebent patys iš savęs tai atimtume, o iš mūsų bus atimta amžinajame gyvenime.

Paradoksas čia tas, kad esame gundomi (provokuojami) būti nedužlūs, nejautrūs, supermenai, t. y. stiprūs. Bet tai ne ta dvasinė stiprybė, kuri ateina iš Jo ir per Jį. Tai tokia stiprybė, kuri geriausiai įkūnyta nuostabaus rusų aktoriaus Morgunovo personaže. Vicinas - bailys, Nikulinas - vėpla, o Morgunovas - kietas. Suprantama, kad tokiais tampama ne iš gero gyvenimo. Tai suklaidintų orientyrų pasekmė. Pasirinkta kartais atrodanti vienintelė tinkama pozicija siekiant apsisaugoti nuo sužeidimo. Taip sakant, užsigrūdinama, subręstama... Bet užsigrūdinama taip, kad prarandama, kas svarbiausia - jautrumą, žmogiškumą, kokybiškus santykius, normalų gyvenimą, gyvą domėjimąsi viskuo. Pakaitalu tampa svaigalai, įvairiopas nesaikingumas, linksmybės, galios ir prestižo ženklų siekimas, ir, žinoma, puikavimasis pasiekimais.

Kaip krikščionys esame šaukiami sustiprėti. Ir stiprėjame. Tiesa, kitaip nei minėtas personažas. Bet niekada nebūsime tiek stiprūs, kad prarastume dužlumą. Dievas panoro padaryti mus silpnus. Nes jam taip patiko.

Apaštalui Petrui patiko būti stipriam. Bet tuomet jis vadinosi „nendre“. Tapęs pirmosios Bažnyčios vienu iš pagrindinių lyderių, Sekminių dieną pasakęs galingą pamokslą ir palikęs ne vienam didelį įspūdį, taip pat jis tapo silpnas, tuo, kurį veda ne ten, kur jis nori. Bet tuomet Dievas jį pavadino „uola“. Netgi kai kas teigtų, kad ant šios uolos ir Bažnyčia stovi iki šios dienos.

„Silpnume yra mano stiprybė, kai esu silpnas - esu galingas“, - teigia apaštalas Paulius. T. y. tuomet geriausiai pasireiškia Dievo stiprybė.

Ir pabaigai: „kietųjų“ galas - gėda, atvirųjų ir silpnųjų - amžinasis gyvenimas ir nenykstanti šlovė kartu su Viešpačiu Kristumi. Milžiniškas skirtumas - sutikime.

Bernardinai.lt