Džiaugsmingų ir...sūrių Kalėdų nuojauta

Šiemet aplankė įdomus patyrimas - vieną rytą maldoje suvokiau, kad Kalėdos man... jau kaip ir įvyko. Turbūt keistai nuskambės, - net ir man buvo keista, - tačiau, kita vertus, suvokiu, jog tai taip natūralu. Juk kas yra Kalėdos? Kristaus gimimo šventė. Gimtadienius kartais švenčiame anksčiau, kartais vėliau. O kartais - tą pačią, taip vadinamą kalendorinę dieną...

Pagal kalendorių Kalėdų vis dar kaip ir reikia laukti, bet... Ką gi daryti, jei šventė jau aplankė??? Aplankė, nes įvyko. Susitikimas...

Žinoma, švęsiu drauge su visais. Bet tos nuotaikos šiomis dienomis tokios nuostabios. Susitikimai su širdžiai artimais, gražiais žmonėmis. Tikėjimo bendražygiais, artimaisiais... Daug, tikrai daug susitikimų. Esu laiminga, kad galiu pabūti tai vienoje, tai kitoje terpėje, kuri kiekviena savaip praturtina. Žmonės tokie skirtingi ir tokie gražūs. Visi paliekantys many kažkokią puošmeną...

Tikiu, kad ir tie susitikimai ateina iš to vienintelio, tikrojo Susitikimo... Viešpatį visuomet supdavo daug žmonių, ir labai skirtingų. Kartais tie, kurie supo Jį, nesutardavo tarpusavyje ar sunkiai vieni kitus talpino. Tačiau ačiū Dievui už Jį - Jis švelniai moko mus mylėti, priimti, pakelti... Moko tikros, neveidmainiškos bendrystės. Vis tik šiomis dienomis supa mane vien tie, kuriuos lengva mylėti - visi man be galo brangūs... Nors, kita vertus, mylėti nuolat reikia mokytis - tai yra, auginti savy Kristaus širdį...

Šiomis dienomis taip pat suvokiu, kaip noriu Jį pažinti, pasilikti Jame. Tai ne visuomet taip paprasta ir lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Toli gražu ne visuomet norisi anksčiau atsikelti, kad skirtum laiko maldai. Ne visuomet susivoki, kad štai dabar yra ta ramybės valanda, kurią gali atskirti Dievui, apmąstant Jo žodį, o ne naršyti socialiniame tinkle... Prisimenu, kaip Viešpats sakė, - vargšų jūs visuomet turėsite, o Manęs - ne... Taip ir pašnekovų socialiniame tinkle, matyt, bus visuomet. O Jėzus? Ar Viešpats mano gyvenime užims deramą, pačią garbingiausią, vietą?

Neseniai išgirdau tokią taiklią mintį - kad žmogus gali tikėti Kristumi, tačiau nebūti Jo mokiniu. Tikintis, pasekėjas, bet - ne mokinys (??). Ar tai įmanoma? Ir dar kaip...

Rodos, lyg ir žinojau šias tiesas, bet matyt ne veltui šiomis dienomis jos suskambo naujai, šviežiai, lyg niekada negirdėtos. Jaučiu, jog Viešpats atidengė šią „paslaptį", palikdamas apsisprendimo teisę - ar tik tikėsi Manimi, ar ir seksi Mane, mokysies iš Manęs? Mokinystė toli gražu ne visuomet lengva. Kaip sunku, kai kažką sunkiai suvoki, kai tenka save ir „palaužyti", ir „paminkyti", ir pasimuistyti, ir daug ko išsižadėti. Daugiausia - tai savęs. Oi, tai tikrai nelengva. Tačiau Jis kantriai laukia ir kviečia - ar būsi Mano mokine? Ar tik tikėsi Manimi, ar ir MOKYSIES iš Manęs?

Mokytis - reiškia daryti dažnai tai, ko mielai nedarytum... Kaip patogu būtų tiesiog tikėti, ir toliau gyventi kaip nori, kaip tau patinka. Bet jei tampi mokiniu, imi daryti tai, kas ne visuomet „prie širdies". O žmonės šiais laikais taip vertina nuoširdumą. Tačiau ir vėl suvokiu, kokia bėda priimti vien nuoširdumą kaip gryną „pinigą", tiesos grynuolį. Neapsigaukime - nuoširdumas nėra tiesa. Jis gali atvesti į tiesą, gali padėti pažinti tiesą ir padėti pasilikti joje. Tačiau žmonės dažnai labai nuoširdžiai klysta, labai nuoširdžiai bėga nuo Dievo, nuo tiesos, ir galiausiai - labai nuoširdžiai krenta pragaran... Juk „kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?" (Lk 9, 25) - Jėzus nenori, kad mes pražūtume. Tik vieni žūsta, pavyzdžiui, priklausomybių liūne, o kiti - laimėdami pasaulį... Vieni žūsta nuoširdžiai, kiti - ne. Koks skirtumas, kaip nuoširdžiai, jei vis tiek - žūsta? Aš ir pati be galo vertinu nuoširdumą, tačiau noriu pasakyti, jog nuoširdumas nėra ta „galutinė stotelė", į kurią vykstame. Galutinė stotelė yra Tiesa. Pats Jėzus iš Nazareto. Keičiantis gyvenimus, keičiantis pirmiausiai mus pačius, nepaliekantis plūduriuoti nepajėgiančiame mus išlaisvinti nuoširdume...Tik Jo tiesa išlaisvina (žr. Jn 8, 31-32. 36).

Kalėdų metu šloviname išminčius, atnešusius Kristui dovanų. Tikrai, jie tapo mums gražiu pavyzdžiu. Tačiau... kitą kartą mums labai patogu imituoti vien šią patirtį - imti ir atnešti kūdikėliui Jėzui dovanų. Bet taip svarbu prisiminti, kad Jis jau ne kūdikėlis. Bet visatos Viešpats. Išganytojas, kviečiantis imti savo kryžių ir sekti paskui Jį. Mesijas, kalbantis apie didesnę meilę Jam nei savo artimiausiesiems... Gelbėtojas, kviečiantis VISŲ PIRMA ieškoti Jo Karalystės ir Jo teisumo. Dievo Sūnus, sūdantis mūsų širdis ir gyvenimus, kad netaptume niekam tikusia beskonybe...

Taip, norėčiau sūrių Kalėdų. Paženklintų ne gardėsiais ar žvangančiais cimbolais, bet keičiančia tiesa. Norėčiau Kūčių stalo, ant kurio puikuotųsi ne vien dvylika patiekalų, bet dvylika mano pasiryžimų, dvylika - bent dvylika - dorybių, kurios patiktų Dievui. Ne intencijos, bet realūs pasiryžimai, darbai ir pastangos, atvedančios mane Dievo akivaizdon ne tuščiomis.

Tikiu, kad štai su kokia dovana (ir malda) Viešpats mūsų laukia:

Aukų ir atnašų Tu nenorėjai. Ausis Tu man atvėrei. Deginamųjų aukų ir aukų už nuodėmę Tu nereikalavai. Tada tariau: „Štai ateinu; knygos rietime apie mane parašyta. Man patinka vykdyti Tavo valią, mano Dieve; Tavo įstatymas yra mano širdyje". (Ps 40, 6-8) 

Mokyk mane vykdyti Tavo valią, nes Tu esi mano Dievas. Tavo geroji Dvasia tegul veda mane tiesiu keliu (Ps 143, 10) 

"Man patinka vykdyti Tavo valią.... " - tikiu, tai geriausia, ką galėtume padovanoti Kristui.

---

Ir didelio džiaugsmo kiekvienam, laukiančiam Viešpaties!


Nuotrauka Daivos Baumilienės

http://aurelija-tyloje.blogspot.com/