Eilės Viešpačiui

Meilei

Širdim žvelgiau į Tavo, Tėve, mėlį,
Džiaugiaus didybe, prabanga dangaus,
Į dvasinius namus mane nukėlei,
Taip laukia siela to kažko brangaus.

Rankom apkabinau aš horizonto tolį,
Ieškojau vis tos dieviškos vilties,
Jaučiau - pasaulis visas dingo, atitolo,
Stovėjau vėl ties Tavo kryžiumi, išties...

Siela giedojo ditirambus Meilei,
Kuri užliejo nuo dangaus aukštybių...
Drąsiai žiūrėjau ateitin, ne bailiai,
Ir suvokiau širdy - didi Dievo galybė... 


Papasakok man

Papasakok man, Tėve, kaip vedei
Per dykumą mus tokius užsispyrusius,
Nei vieno kelyje sunkiam nepametei,
Ir degančias širdis matei, o ne apmirusias. 
 
Papasakok man, Tėve, kaip mus raminai,
Kad vis naujų jėgų kelionėje įgautume,
Kaip džiaugtis mokei, mana maitinai,
Kad tik vilties gautos mes neužgautume. 
 
Papasakok man, Tėve, kaip mylėjai,
Kad dovanojai šviesų mums gyvenimą,
Už mūsų nuodėmes juk Jėzus atkentėjo,
Ir amžiams turim gyvąjį versmės srovenimą... 


Pasigailėjo

Kai Tu paliesi šventąja ranka,
Kai vėl atleisi - skaudžiai nenubausi,
Kai atplukdysi malonės banga,
Tada vėl stipriai mane visą glausi... 
 
Pasijausiu ne žemėje, o rojuj,
Visam pasauliui klyksiu - Jis atleido,
Ir angelai man iš dangaus vėl moja...
Ar liečia širdis jūs - gyventi leido!
 
Pasigailėjo, kaip Jisai pasigailėjo,
Nuplaudamas šventu Savo krauju,
Ir vėl vilčių šviežių mano širdin įdėjo,
Sakydamas - Aš užmiršau, o tu tapai nauju...

Nuotrauka Daivos Baumilienės