Evangelijos (ne)paprastumas

Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje (2 Kor 11, 3)

Darbas, darbas, darbas, darbas… Pastaruoju metu pastebiu, kad vos atsibudus galvoje įsijungia „užrašinė“: tą padaryti, aną padaryti, ten klaidų pridariau - gausiu bart, o su tuo vėluosiu.
„Užrašinės“ ir „skaičiuoklės“ režimas į pirmąjį planą kyla net ir mąstant apie tarnavimo dalykus: vieną padariau, kitą padarysiu, tą galima truputį atidėti, o šito NESPĖJU!!! Ir tokiame darbų, reikalų, įvykių kaleidoskope kažkaip savaime iki vos pastebimų taškelių traukiasi laikas, skirtas sustoti, susikaupti ir pamąstyti giliau... „Užrašinės režimas“ supaprastina daugelį dalykų, nugludina gyvenimo ir tikėjimo „aštrius kampus“, atšipina teologijos „dyglius“ - tarsi nelieka rimtų problemų, skausmingų neatsakymų. Netgi mąstant apie Viešpatį tarsi norisi pasitenkinti tuo, kas jau pasiekta, kas žinoma - paprastais, aiškiais ir nesudėtingais atsakymais, nes taip GREIČIAU.

O gal tame nėra nieko blogo, gal to ir pakanka, gal taip ir turėtų būti? Juk Jėzus pamokslavo vaizdingai ir... pakankamai paprastai. Žodį sėjantis sėjėjas, rūpestingo Tėvo prižiūrimos lelijos ir paukščiai, savimi patenkintas muitininkas ir gailestingasis samarietis - šie vaizdai tiesiog savaime iškyla klausantis ar skaitant Jo pamokslus, ir liečia širdį... jei tik klausytojas atkakliai neužmerkia akių ir neužsikiša ausų. Atrodytų, gana paprastai kalbėjo ir apaštalas Jokūbas, tiesiai šviesiai ragindamas pažaboti ir parklupdyti savo „ego“, nepataikauti kūnui ar išoriniam blizgesiui, pažvelgti į kitus (pvz., Jok 1, 26; 2, 2-3; 3, 3-5 ir kt.). O apaštalo Petro žodžiuose rodos švysteli net ir nedidukas priekaištas jo amžininkui apaštalui Pauliui, kurio laiškuose pasitaiko sunkiai suprantamų dalykų (2 Pt 3, 15-16). Ir pats Paulius šio teksto pradžioje cituotoje eilutėje įspėja neprarasti paprastumo Kristuje...

Ir visgi tylus vidinis balsas kužda, kad šie argumentai - tik tuščias savęs pateisinimas ir saviapgaulė. Evangelija ir krikščioniškasis mokymas (doktrina) - tai didis stebuklas ir slėpinys, nes joje dera paprastumas ir neišsemiama gelmė. Evangelijos tiesos ne primityvios, bet galingos savo paprastume. Keli sakiniai gali pakeisti ne tik visą žmogaus gyvenimą, bet ir jo amžinybę. Paprasto liudijimo apie Atpirkimą pakanka, kad net neišsilavinęs žmogus Šventosios Dvasios paragintas parkluptų ant kelių ir sąmoningai atiduotų savo gyvenimą Kristui. Tačiau dieną ir naktį, vasarą ir žiemą, visą savo gyvenimą net intelektualiausias žmogus gali mąstyti apie Viešpaties potvarkius (Ps 1, 1)... ir niekuomet nepasieks „dugno“. Dievo galybė pranoksta išmintingųjų išmintį (1 Kor 1, 19), o Tėvo visagalybė, žmogaus nuodėmingumas, Kristaus Atpirkimas, Šventosios Dvasios pašventinimas ir amžinoji šlovė, laukianti tų, kurie ištvermingai baigs bėgimą, netelpa į pamokslus, knygas ar disertacijas.... Nesvarbu, paprastais žodžiais ar sudėtingais sakiniais išdėstyta Kristaus Evangelija - tai dviašmenis kalavijas, apkapojantis senąją nuodėmingą prigimtį. Tai ne tik suėdanti ir tyrinanti ugnis, bet ir liepsna, įgalinanti pakilti ir šviesti. Tai vanduo, kuris nuplauna „užrašinėje“ surašytus rūpesčius, kai Tavo bangos ir vilnys liejas per mane. Tai - tikinčiojo gyvybė ir gyvenimas.

Viešpatie, te visuomet alksiu ir trokšiu
                                              Tavyje
                                                   gyventi
                                                       daugiau.

Dalia Janušaitienė