.jpg)
Viešpatie, nuo piktų žmonių mane išgelbėk, nuo smurtininkų apsaugok! (Ps 140, 1)
Dažnai manome, kad pyktis, nedorybė, išdidumas ir bet koks blogis, kuris galėtų būti mums pavojingas, slypi kituose.
Neabejotinai, žmonijos istorijoje buvo „tamsos siautėjimo“ laikai, kada žiaurumas atsisukdavo prieš brolį, prieš savo artimą, kai piktavaliai žmonės kėsinosi pakenkti žmonių giminei. Vis tik didžiausi pavojai slepiasi ne kituose, bet mumyse pačiuose. Todėl šios maldos žodžius norėčiau perfrazuoti.“Viešpatie, saugok mane nuo pikto, smurto ir nedorybės, kuri slepiasi manyje“. Viena yra priešintis piktam išorėje, visai kas kita, kai ta riba pereina per mus pačius, kai nedorėlis sustiprėja mumyse ir kėsinasi nugalėti. Ne kito nedorybės man pavojingos, bet mano pačios blogybės skandina mane pavojų liūne.
Su šia kova tenka susidurti kiekvienam žmogui, norinčiam sekti Dievu. Dievo Dvasia ateina į pagalbą šioje kovoje. Jokios kitos priemonės šito neišsprendžia. Priklausymas bažnyčiai nesustabdo pikto mumyse, aukštasis išsilavinimas neapriboja nedorybės, psichologinės priemonės nesutramdo išdidumo. Tai pajėgus suvaržyti tik Dievas,.. kai Jį įleidžiame į savo širdį… Jo šviesa, ramybė, gerumas ir gailestingumas – visai kita prigimtis, kurios savyje, kalbant nuoširdžiai, mes nerandame. Mumyse nėra jėgos, kuri galėtų nugalėti piktą glūdintį viduje. Tik kuriam laikui mes galime sutramdyti blogio pasireiškimą dėl tam tikrų siekių ir tikslų, kurie taip pat dažnai nebūna geri. Dėl tos priežasties mes pasijaučiame bejėgiai šioje nelygioje kovoje ir dažnai nusiviliame… Ir tikrai galima būtų nusivilti, jei ne Dievas, kuris per Jėzų atėjo pas mus, kad mums padėtų. Todėl šauksiuosi Jo maldoje, kaip pamokė pats Jėzus, kad gelbėtų mane nuo pikto!
