Paulius sako: Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne (Rom 7, 18).
Pagal kūną mes visi esame tokie, ne tik Paulius. Kalbėdamas apie savo kūnišką prigimtį jis neturėjo jokių iliuzijų. Ir kitoje vietoje jis sako, kad mes nepažįstame vienas kito pagal kūną. Tada kyla klausimas – o kaip pažįstame? Esmė tame, kad Naujajame Testamente (jei tik esame įtikėję) tampame iš Dvasios atgimusiais žmonėmis, ir mūsų dvasia iš esmės perkeičiama – todėl ir pasakyta, kad kas yra Kristuje, tas naujas kūrinys, visa kas sena praėjo, dabar viskas nauja.
Tad kai mes, žmonės, vieni kitus skaudiname, elgiamės neteisingai ir t. t. – visa tai yra kūno darbai. Visų mūsų kūnai egocentriški, ieško naudos sau. Kūno darbai aiškūs… – rašė Paulius Laiške galatams, ir jie tikrai aiškūs, jei nors kiek esame susipažinę su moralės kodeksu. Todėl net ir tuomet, kai žmonės gyvena santuokoje, ir, rodos, turėtų sutarti bei gerbti vienas kitą, būtent dėl šios priežasties įvyksta „avarijų“ – mūsų kūniškumas parodo „savo veidą“ ir maža to, kad sutinkame kito kūniškumą, dar ir su savo pačių kūniškumu stojame akistaton. Kai vienas „išvažiuoja“ į „priešingą kelio juostą“, o kitas atsako tuo pačiu, įvyksta skausmingi susidūrimai. Bet kai bent vienas geba pasielgti pagal dvasią, jis ar ji išvengia smūgio, ir taip išgelbėjami abu.
Iš esmės visi Rašto raginimai elgtis deramai – na, pavyzdžiui, raginimas joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų – tai veidrodis, atskleidžiantis kaip atrodo dvasinis žmogus (iš jo lūpų niekada neišeis bjaurus žodis). O tai, kaip dažnai praktiškai elgiamės, deja, yra kūno darbų atspindys.
Ačiū Dievui, Paulius nebaigia pasakęs, kad gero trokšti sugeba, o padaryti ne. Toliau jis dėsto nuodėmės „veikimo mechanizmą“ mumyse (Rom 7, 19-24), ir baigia triumfuodamas: Bet ačiū Dievui - per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu - nuodėmės įstatymui (Rom 7, 25).
Taigi, jis sako BET ir teigia, kad per Kristų viskas keičiasi (štai čia ir yra atpirkimo šlovė bei didybė – ne tik tai, ką Jis panaikino, bet ir tai, ką suteikė – pergalingą gyvenimą Kristuje!). Ir būtent tada Paulius pereina prie žymaus aštuntojo Laiško romiečiams skyriaus, kuriame dėsto apie gyvenimą Dvasia, kalba apie tai, kad kūniškas gyvenimas bei mąstymas nepatinka Dievui bei veda į mirtį, o dvasinis – į gyvenimą. Jis liudija „įvairiais kampais“, kad gyvenimas pagal Dvasią atveria visokeriopus palaiminimus, kurių didžiausias daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20).
Tad jei traukinys važiuoja vien kūniškumo bėgiais, laikas keisti bėgius. Ne tokie bėgiai – ne tas gyvenimas. Kūnas niekada netaps toks kaip Jėzus. O dvasia jau yra tokia, kaip Jėzus. Dabar laikas padirbėti su siela – atnaujinti mąstymą, žiūrėti į tai, kas esi Kristuje, ką turi Kristuje, susivokti, ir tik tame susivokime „išauga sparnai“, tai yra imi gyventi pagal Dvasią, važiuoji „reikiamais bėgiais“. Jais važiuojant visuomet pildosi Dievo žodis, ir pildosi tai, ką Paulius rašo Romiečiams aštunto skyriaus pabaigoje: <…> visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo (Rom 8, 37). Ir tikrai, belieka paantrinti jo tolesniems žodžiams, kad niekas mūsų neatskirs nuo Dievo meilės – mes sujungti su Viešpačiu, būsime (nes jau esame) su Juo amžinai, tačiau ir šioje žemėje galime gyventi pergalingą gyvenimą, įkūnyti Kristaus šlovę, prisikėlimo jėgą – Jo pergalę ant kryžiaus!
Aurelija Umbrasienė
_64x64_9de.jpg)
