Gertrūdos Helftietės (XIII a.) mintys apie laimės pojūtį

Mane sužavėjo tyras tekančių srovių vanduo, jaunas supančių medžių žalumas, aplink laisvai skraidantys paukščiai, ypač balandžiai. Bet labiausiai man patiko tyli, nematoma šio nuošalaus kampelio ramybė. Savęs paklausiau, ko dar trūksta tokiai tobulai vietai, kad laimė būtų visavertė?


Tuomet Tu, mano Dieve…leidai man suprasti, kad jei aš kaip vandenį išliečiau iš Tavęs gautas malones; jei, kaip medis pasipuoščiau gerų darbų lapais ir vaisiais (Ps 1, 3; Jer 17, 8), jei kaip balandžiai (Ps 54, 7) pakilčiau dangun, vien apie Tave mąstyčiau - tuomet mano širdis taptų nuostabiausiai įrengta buveine, skirta Tau, kurioje netrūktų džiaugsmo.

Gertrūda, viena iš žymiausių Bažnyčios mistikių, buvo vienintelė moteris Vokietijoje, kurią vadino „Didžiąją“, dėl jos kultūrinio išprusimo, gyvenimo būdo, mąstymo ir dvasingumo. Būdama penkerių metų, manoma, tapusi našlaite, ji pateko į Helftos vienuolyną, kuriame įgijo literatūros, muzikos, miniatiūrų meno ir filosofijos išsilavinimą. Po asmeninio atsivertimo 1281 m., Viešpačiui apšvietus jos pasibjaurėjimą viskuo ir vidinį tamsumą, ji filosofiją iškeitė į teologiją. Tapusi teologe, daug rašė, skelbė Evangeliją. Garsiausias išlikęs jos kūrinys „Dvasinės pratybos“, XIII a.

www.ramioslankos.lt