Gyventi galime tik dabar

Mintis, kad gyvename tik dabar, ne vakar, ne rytoj, yra paprasta, bet labai dažnai neįsisamoninta. Skubėjimas verčia mus gyventi ateitimi.
Žmogus, kuris skuba, visada galvoja apie tai ką jam reikės padaryti, kada tai reikės padaryti, kokio rezultato pasiekti, kur nuvažiuoti, per kiek laiko nuvažiuoti. Kai skubame, žiūrime rezultatų ir nebesidžiaugiame akimirka. Nejaučiame jos kvapo. Nejaučiame jos skonio. Nejaučiame jos tėkmės. Sielos skubėjimas, rodosi, tapo šiuolaikine chroniška liga. Skubėjimas apvagia. Skubėjimas tikrai neleidžia džiaugtis esame akimirka. TODĖL, sustoti yra būtina, jeigu iš tiesų norime pradėti gyventi.

Dievo vardas yra „Aš Esu“. Tai reiškia, kad Dievas gyvena amžiname DABAR. Jis nėra apribotas nei laiko, nei erdvės. Jis negali gyventi rytoj ir negali gyventi vakar. Jis yra vakar ir Jis yra rytoj. Kai mūsų siela sustoja, nurimsta, ji gali sutikti, išgirsti Dievą dabar. Gal tai viena iš rimčiausių priežasčių, kodėl negirdime Dievo savo kasdienybėje? Todėl, kad skubame.

Ir dar, kai nustojame skubėti, padarome daugiau. Neįrodinėsiu to, bet tai vienas gražiausių gyvenimo paradoksų.

Iš asmeninio tinklaraščio