.jpg)
Jėzus... (jiems) tarė: „Štai mes einame į Jeruzalę... “(Lk 18,31)
Mūsų Viešpaties gyvenime Jeruzalė yra ta vieta, kurioje Jis pasieks savo Tėvo valios kulminaciją. Jėzus sakė: „...aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“ (Jn5,30). Siekti vykdyti „Tėvo valią“ buvo svarbiausias viso Viešpaties gyvenimo rūpestis. Kad ir kas buvo Jo kelyje – džiaugsmas ar sielvartas, sėkmė ar nesėkmė – Jis niekuomet nenukrypo nuo šio tikslo. „Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę“ (Lk 9, 51).
Svarbiausia, ką turime prisiminti, kad į Jeruzalę einame įgyvendinti Dievo, o ne savo tikslo. Žemiškame gyvenime turime savo siekių, tačiau krikščioniškame gyvenime savų tikslų neturime. Šiandien šitiek kalbame apie savo dėl Kristaus daromus sprendimus, apie savo pasiryžimą būti krikščionimis, apie savo sprendimus dėl šio ar ano, tačiau Naujajame Testamente pabrėžiamas vienintelis aspektas – įpareigojantis Dievo tikslas. „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau...“ (Jn 15,16).
Dievo tikslo nepriimame sąmoningai – Dievo tikslas mus įtraukia mums apie jį nežinant. Nė nenumanome, koks galėtų būti Dievo tikslas - mums žengiant toliau, Dievo tikslas tampa vis neaiškesnis. Mums atrodo, kad Dievas nepataiko į taikinį, nes esame pernelyg trumparegiai, kad įžiūrėtume, į ką iš tiesų Jis taikosi. Krikščioniško gyvenimo pradžioje apie tai, koks yra Dievo tikslas, turime savų įsivaizdavimų. Tariame: „Dievas nori, kad eičiau ten“, arba „Dievas pašaukė mane, kad įvykdyčiau šį ypatingą darbą“. Darome tai, ką manome esant teisinga , o vis dėlto Dievo tikslas mūsų nepalieka. Lyginant su įpareigojančiu Dievo tikslu, mūsų dirbamas darbas nieko nereiškia. Jis tėra pastoliai, kurie supa Jo darbą ir Jo planą. „Jėzus pašaukė dvylika“ (Lk 18,31). Dievas nuolat mus pasišaukia. Mes dar nesupratome visko, ką dera žinoti apie įpareigojantį Dievo tikslą.
