Išeiviai

Oro uoste stebėjau minią skrendančiųjų į Užsienį. Moterį apsirengusią sporto klubo striuke, kuri su dviem vaikais grįžo atgal, o jos vyresnysis bandė skaičiuoti ir suprasti, kiek jis turės eurų, kai iškeis dovanų gautus 100 litų. Šeimą vieną, antrą ir trečią, kurie maldė mažylius, kad šie vėlyvą skrydį erzulio bei nuovargio iškankinti savo verksmu iš proto neišvarytų likusių keleivių.Vyrą, kuris bare plovė išsiskyrimo skausmą, o gal malšino skrydžio baimę. Dukrą, kuri senyvai motinai pasakojo apie tarptautinių skrydžių subtilybes. Jauną merginą, kuri stebėjo nuobodžiaujančius vaikus ir slapta šypsena palydėdavo kiekvieną jų žingsnį josios link. Šiuos pakeleivius mačiau pirmą, bet greičiausiai ir paskutinį kartą gyvenime. Nežinau ar Dievo malone mūsų keliai sueis ir ar aš dar pamatysiu kuriuos iš jų ir ar teks bent vieną kitą iš jų pažinti.

Mane apėmė dvilypis jausmas. Panašų potyrį esu išgyvenęs per giminių suvažiavimus, balius ar vestuves. Anuomet svečiai antrą ar trečią šventimo dieną kraudavosi daiktus ir mantą į savo automobilius, kviesdavo vaikus ir didesnėmis ar mažesnėmis grupelėmis išsivažinėdavo į skirtingas puses. Išgyvendavau prieštaraujančius jausmus. Džiaugsmo, įspūdžių bei bendravimo perteklius trykšte trykšdavo ir susimaišę su maloniu nuovargiu šie prisiminimai buvo klojami į atminties lentynas. Noras pailsėti, visus ir viską apgalvoti, pasikalbėti, su nuolat pasiliekančiais namiškiais, ramino. Tačiau tuo pat metu jausdavausi ko tai brangaus netekęs, nuliūdęs, jausdavau šaltą vienatvės ranką ant savo pečių. Kaip tai viskas per greitai pasibaigdavo, per staiga išsiskirstydavome. Likdavo atsivėrusios tuštumos, vienatvės ir tylos potyris. Tylos, kuri šiek tiek nejauki, šiek tiek nepatogi...

Gyvenimas parodė, kad abu jausmai nemelavo. Džiugūs jausmai, patyrimai, pažintys ir prisiminimai išliko. Jie tapo neišdildomais savasties elementais, kurių pagalba suprantu save šeimos, giminės, tautos dalimi. Giminaičių prisiminimas išliko gyvas dešimtmečių nenustelbtas. Prisiminimuose liko įstrigę artimųjų balso tembrai, aplinkos kvapai, juokai, nuotaikos ir bendrystės jaudulys. Taip pat nemelavo ir kitas jausmas. Nepatogusis. Nerimą keliantis išgyvenimas. Juk dalies giminaičių ar draugų aš gyvenime daugiau taip ir nemačiau. Su kai kuriais iš jų aš nebeturėjau progos pakalbėti, nebebuvo laiko ir aplinkybių, kurios susodintų mus prie vieno stalo, šalia kits kito... Svečiai išvažiavo, o nerimastinga nuojauta neapgavo, nes kai kurie išvažiavo visam laikui.

Iš asmeninio tinklaraščio http://pastoriaus.blogspot.com

Ramūnas Jukna