.jpg)
„Tavęs šaukiuosi, Viešpatie, mano uola! Išgirsk mane. Jei tylėsi, tapsiu kaip tie, kurie nužengia į duobę“. Psalmių 28,1
Šauksmas – natūrali skausmo išraiška, vartojama tuomet, kai kiti kreipimosi būdai neveikia. Tačiau jis turi būti nukreiptas tiktai į Viešpatį, nes šauksmas, nukreiptas į žmogų, - tai tuščiai švaistomos maldos. Kai suvoksime, kad Viešpats yra pasirengęs išgirsti ir padėti, tuomet pamatysime, kodėl galime iš karto visus prašymus nukreipti į savo išgelbėjimo Dievą. Teismo dieną jokios kitos uolos nepadės, padės tik Uola, kuri girdi mūsų šauksmus.
Išgirsk mane. Formalistus gal ir patenkina neatsakytos maldos, bet tikrai nuoširdžiai prašantys žmonės nebus patenkinti malda nuraminę mintis ir pažaboję valią. Jie eis giliau ir sieks tikrų atsakymų iš dangaus. Jie negali nurimti, kol to nesulaukia. Juos baugins netgi trumpas Dievo tylėjimas. Dievo balsas dažnai bauginamai perskrodžia dykumą, bet prašytojui kelia baimę ir Jo tylėjimas. Kai atrodo, jog Dievas nebegirdi, turėtume ne nutilti, o dar karščiau Jo šauktis. Kai prašymas bus persmelktas karščio ir sielvarto, Jis nedels išklausyti. Kokia baisi mūsų padėtis, jei Viešpats niekuomet neatsako į mūsų maldas!
Jei tylėsi, tapsiu kaip tie, kurie nužengia į duobę. Atskirti nuo Dievo, atsakančio į maldas, būsime daug liūdnesnėje padėtyje negu mirusieji kapuose ir greitai nusmuksime į tą patį lygį, kaip ir pražuvusieji pragare. Mes reikalaujame atsako į savo maldas, nes mūsų prašymai labai skubūs ir svarbūs. Viešpats iš tiesų nuramins mūsų audringas mintis – niekuomet neleis nė vienam išrinktajam pražūti.
C. H. Spurgeon
