Tas, kuris gyvena Aukščiausiojo globoje, Visagalio šešėlyje pasilieka, sako Viešpačiui: „Tu mano priebėga ir mano tvirtovė, mano Dievas, kuriuo pasitikiu!“ (Ps 91, 1–2).
Daug žmonių savo gyvenime neturi jokio pagrindo. Ir jeigu nutinka kažkas blogo, jiems žemė „slysta iš po kojų“. Ypač po skyrybų vyrai praranda gyvenimo džiaugsmą, nes jie nebežino, dėl ko gyvena, jaučiasi išnaudoti ir beverčiai. Tada jie pradeda piktnaudžiauti alkoholiu arba baigia gyvenimą savižudybe. Bet problema paprastai prasideda daug anksčiau. Būdami vaikai, jie nepatyrė meilės ir pagarbos, kurių jiems taip reikėjo. Jie neišsiugdė teisingos savigarbos, bet labai priklausė nuo kitų žmonių nuomonės apie juos. Ir jeigu kiti žmonės juos kritikuoja arba palieka, tada griūva visas jų pasaulis.
Dievas tokiems pažeidžiamiems žmonėms nori tapti Tėvu, kuris juos palaiko ir kelia jų savigarbą. Jis vienintelis gali išgydyti žaizdas, kurios buvo padarytos dar vaikystėje. Jis nori būti mūsų tvirtovė, kurioje mes slepiamės, jei žmonės mus palieka, nuvilia arba išnaudoja. Jis nenori, kad mes savo gyvenimą skandintumėme alkoholyje arba užbaigtume jį savižudybe. Mes Jam esame pernelyg brangūs.
Dievas, kurį mes aplankome tik sekmadieniais, nepadeda mums – Jis pernelyg toli. Mums reikalingas Dievas, kuris gyvena mūsų širdyse: Jėzus Kristus. Jis tamsą paverčia šviesa. Jis suteikia prasmę ir tikslą mūsų gyvenimams. Jis atneša naują viltį ten, kur viešpatavo neviltis.
Kai kurie žmonės mano, jog Dievas yra negailestingas Teisėjas, nes apie tokį Dievą pasakoja kiti žmonės. Jei taip manai, prašyk Dievo atleidimo už klaidingą mąstymą; ir prašyk Jo, kad tau parodytų, koks Jis yra iš tikrųjų. Žmonės, kurie mato Dievą kaip Teisėją ir Tą, kuris pasmerkia, niekada nepatirs ir nepajaus Jo meilės. Tačiau: Jis yra mūsų vienintelė viltis.
VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti. Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis. Matai kada vaikštau ir kada ilsiuosi; žinai visus mano kelius. Dar mano liežuvis nepratarė žodžio, Tu, VIEŠPATIE, jau viską žinai. Apglėbęs laikai mane iš priekio ir iš užpakalio, uždėjai ant manęs savo ranką. (Psalmių 139, 1 – 5)
Frank Lauermann
_64x64_9de.jpg)
