Jo!

„Jie buvo Tavo , o Tu juos atidavei man...“ (Jn 17, 6).

Pasiuntinys yra toks žmogus, kuriam Šventoji Dvasia yra pažadėjusi suvokimą: „...jūs nebepriklausote patys sau“ (1 Kor 6, 19). Tarti „nepriklausau sau“ reiškia pasiekti dvasinio augimo aukštumą. Tikrasis tokio gyvenimo pobūdis kasdienėje sumaištyje atsiskleidžia per sąmoningą savęs dovanojimą kitam Asmeniui sąmoningu apsisprendimu, o tas Asmuo yra Jėzus Kristus. Šventoji Dvasia interpretuoja ir aiškina Jėzaus prigimtį man, kad padarytų mane viena su mano Viešpačiu, o ne tam, kad tiesiog tapčiau Jos laimikiu pasipuikavimui. Mūsų Viešpats niekuomet nė vieno mokinio nesiuntė kur nors, remdamasis tuo, ką buvo dėl jų padaręs. Tiktai tada, kai po prisikėlimo mokiniai Šventosios Dvasios galia suvokė, kas iš tiesų buvo Jėzus Kristus, Jis tarė jiems: „Eikite“ (Mt 28,19; t. p. žr. Lk 24, 49 ir Apd 1,8).

„Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys“ (Lk 14,26). Jis nesakė, kad toks žmogus negali būti geras ar padorus, tačiau kad šis žmogus negali būti toks, kurį Jėzus įvardytų žodžiu „mano“. Bet kurie iš čia išvardytų ryšių gali terptis į mūsų santykį su Juo. Aš galiu mieliau priklausyti savo motinai, savo žmonai, sau pačiam, tačiau tokiu atveju Jėzus sako: „Tu negali būti mano mokinys“. Tai nereiškia, kad nebūsiu išganytas, tačiau tai reiškia, kad negaliu būti visiškai Jo.

Mūsų Viešpats savo mokinį padaro savo turtu ir tampa už jį atsakingas. „...tapsite mano liudytojais...“(Apd 1, 8). Mokinį apima troškimas ne kažką dėl Jėzaus padaryti, bet būti Jam tobulu pasigėrėjimu. Pasiuntinio paslaptis yra galėjimas tikrai tarti: „Aš esu Jo, per mane Jis vykdo savo darbą ir siekia savo tikslų“.

Būk visiškai Jo!

 

Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“

 

Bendrinti: