Kad išvengtume priešo „minų“

Paskutiniu metu savo tikėjimo kelyje norisi vengti kraštutinumų. Tiek, viena vertus, šalto teologinio akademiškumo ar kategoriško tradicijos laikymosi, o, kita vertus, „superdvasinio“ karštumo atmetant bet kokį mokymą, tradicijas ir pasikliaunant vien Dievo Dvasios vedimu. Problema ne tame, kad Dievo Žodis nesuteikia tiesos pažinimo ar Šventoji Dvasia mūsų teisingai neveda. Problema mumyse, nes mes nesame pakankamai išlavinę savo gebėjimų tiek tinkamai suprasti Dievo žodį, tiek girdėti Dievo Dvasios balsą. Dievo Žodžio supratimas ateina tik per laiką, nuolat Jame pasiliekant, Jį studijuojant, apmąstant ir prašant Dievo Dvasios apreikšti tiesą. Čia neretai pakiša koją tradicija ar kažkoks girdėtas ir priimtas mokymas, todėl Šventąjį Raštą skaitome tarsi užsidėję denominacinius akinius. Galvodami, kad jau suprantame, mes neleidžiame Dievo Žodžio sėklai kristi į mūsų širdis ir duoti vaisių. Tradicija „nuaiškina“ tam tikras tiesas, ir Dievo žodis praranda savo jėgą mums. 

Jei kalbėsime apie Dievo Dvasios vedimą, tai ir čia reikia mokytis. Ir nors Jėzus kalba, kad „mano avys girdi mano balsą“, mūsų praeitis, įpročiai, gyvenimo greitis mums neleidžia sustoti, įsiklausyti, atpažinti ir priimti Dievo vedimą. Dažnai mes savo mintis, o gal net priešo balsą priimame kaip Dievo balsą ir jam paklusdami nueiname netinkama kryptimi. Todėl sėkmingai tikinčiojo kelionei būtina turėti tiek žemėlapį - Dievo žodį, tiek kompasą - Šventąją Dvasią. Kai abiejų jų rodoma kryptis sutampa, tada dideliu užtikrintumu galime teigti, kad eisime teisinga kryptimi. Kažkurį vieną iš jų labai sureikšminti, o kito atsisakyti būtų paprasčiausiai kvaila ir nenaudinga. Geriau jau mokytis skaityti Dievo Žodžio žemėlapį ir siekti, kad būtume įgudę pažinti, kur veda Šventosios Dvasios kompasas. Tada kelionė bus saugesnė ir mes išvengsime priešo padėtų „minų“ mūsų kelyje.