.jpg)
„Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir išsklaidyti lyg avys be piemens“ (Mt 9, 36).
Ana Frank (Anne Frank) išgarsėjo dėl savo dienoraščio, kuriame ji aprašė, kaip Antrojo pasaulinio karo metu jos šeima kelis metus slapstėsi nuo vokiečių. Vėliau juos surado ir uždarė į koncentracijos stovyklą. Tie, kurie matė Aną, sakė, jog „jai nenudžiūdavo ašaros“. Bet ji verkė ne dėl savęs, o dėl kitų. Todėl „jos buvimas šalia buvo palaiminimas visiems, kurie ją pažinojo“. Mokslininkas Kenetas Beilis (Kenneth Bailey) yra sakęs, kad Ana niekuomet nepavargdavo užjausti.
Mes pavargstame užjausti, nes gyvename nuodėmingame pasaulyje. Nesibaigiantis žmonių kančių srautas gali užgesinti net pačius geriausius mūsų ketinimus. Tačiau Jėzus buvo visai kitoks. Evangelijoje pagal Matą 9, 35-36 pasakyta: „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visas žmonių ligas ir negalias. Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir išsklaidyti lyg avys be piemens“.
Mūsų pasaulis kenčia ne tik dėl materialinių poreikių, bet dar labiau dėl dvasinių. Jėzus atėjo, kad patenkintų šias reikmes, ir kviečia mus prisijungti prie Jo darbo (Mt 9, 37-38). Jis meldėsi, kad Tėvas pasiųstų darbininkų pagelbėti žmonėms, kurie kenčia dėl nuodėmės, vienišumo ir skausmo. Tegul dangiškasis Tėvas duoda mums užjaučiančią širdį, kuri atspindėtų Kristaus širdį. Jo Dvasios stiprybėje mes galime parodyti Jo užuojautą ir pasirūpinti kenčiančiais.
Dangiškasis Tėve, atleisk, kad aš dažnai nusisuku nuo stokojančių. Sustiprink mane savo Dvasia, kad aš elgčiausi pagal Tavo valią ir vedimą.
Pasaulyje, kuriame tiek daug skausmo, mes turime iš Jėzaus išmokti užuojautos.
