Kaimynas

Gyvenu name. Anądien pas mane pagyventi pasiprašė keli žmonės. „Gerai, - pagalvojau, - juk vietos daug. Suteiksiu jiems galimybę.“ Einant laikui, pastebėjau, kad jie lyg ir nesiruošia išsikraustyti.
Mandagiai tylėjau, galvojau, gal visgi patys susipras.

O anądien užsuko kaimynas. Pamatė, kad mėtosi vaikų žaislai:

- Negerai, - sako, - matau, kad nesusitvarkai. Be to, šis namas kadaise priklausė mano dėdei ir tų žmonių, kurie dabar pas tave gyvena, tetoms. Taigi čia gyvendami jie nesijaučia gerai. O kai žmonės nesijaučia gerai, yra blogai.

- Bet aš gi nusipirkau šį namą, ir jis priklauso man.

- Taip, bet anksčiau jis priklausė mano dėdei. Be to, tu čia nesusitvarkai. Žinai, padarysim taip. Nuo šiol tas namas priklausys man, o tu galėsi čia gyventi, jei tik norėsi.

- O kas tu toks, kad man diktuotum sąlygas?? Žinau, kad šis namas dar anksčiau priklausė mano protėviams, o tavo dėdė tiesiog buvo jį konfiskavęs.

- Nekalbėk nesąmonių. Aš tavo kaimynas ir noriu atstatyti istorinį teisingumą, - nusišypsojo tūlas. - Ir aš turiu labai, labai daug namų.

Norėjau paklaust, kam jam dar vienas namas, bet jis pertraukė mano mintis ir pažadėjo leisti kalbėti lietuviškai. Sakė, jog nors tai nėra jo gimtoji kalba, jis suprantantis, kad man svarbu išlikti tuo, kas esu, taigi leis man kalbėti savo kalba. Bet tik namuose. Mat kieme ir gatvėje, kurioje gyvename, daug kalbančių jo gimtąja kalba - tad kaimynas nusprendė, kad bus teisinga, jei lauke visi kalbės jo kalba. Ir mokyklų lietuviškų neliks. To esą reikalauja istorinis teisingumas. Tiesa, pridūrė, kad su savo namo gyventojais elgčiausi pagarbiai ir su jais kalbėčiau jų kalba, nes dabar jie taps šio namo šeimininkais.

Maniau, kad sapnuoju.

Kai kaimynas atėjo su popieriais ir notaru, užsuko ir dar keli vaikinai su keistais vamzdžiais rankose, kurie priminė šautuvus.

- Kas jie? - klausiu.

- A, šitie? - šyptelėjo kaimynas, - jie mano padėjėjai, padeda įgyvendinti teisingumą. Na taip, jie su šautuvais, bet paprastai jais nesinaudoja, tad gali būti rami. Pasirašyti reikėtų štai čia.

Sėdžiu apstulbusi.

- Aš nepasirašysiu, - pasakiau tvirtai.

Tuomet sukrutėjo tie keisti vaikinai. Vienas jų prisėdo šalia manęs, o kitas ištiesė ginklą tiesiai į mane ir nusišypsojo.

Nuo to „gerumo“ šiurpas perėjo per nugarą.

Buvo pagrasinta sankcijomis, kurios palies mano vaikus. Sakė, kad jei dar dvejosiu, ką daryt, išvis negalėsiu kalbėti lietuviškai.  

Vėliau kažkokia adata man įdūrė į kaklą. Kai atsipeikėjau, namie jų nebebuvo, tik šalia gulėjo popierius su mano parašu. Namas jau nepriklauso man. Bet kol kas galiu čia gyventi.

Įsijungiu TV. Nustembu, nes čia mane sveikina įvairūs kultūros veikėjai, atstovaujantys kaimyno tautiniam identitetui. Sako, kad labai džiaugiasi, kad mano namas priklauso mano kaimynui, kad pagaliau atkurtas teisingumas.

Vėliau mačiau žmonių minias, šokančias ir dainuojančias dėl to, kad dar vienas namas tapo jų „teisėta“ nuosavybe. Netikėtai pamačiau ir savo kaimyną, dabar jau manojo namo šeimininką. Jis labai džiaugėsi dar vienu namu savo gatvėje, o visi plojo, koks šis geras, nes leidęs man vis dar gyventi jo name.

Negalėjau patikėti tuo, ką matau. Perjungiau kanalus: „Ką sako kiti kaimynai? Gal jie man padėtų?“ Per TV išgirdau istoriją, kaip viename name atėjo žmonės, apsiginklavę kurtinančiomis granatomis, ir nežinoma kryptimi išsinešė penkių mėnesių kūdikį. Atėmė vaiką iš tėvų, nes šis pasirodė esąs „per daug priklausomas nuo mamos“ - toks įrašas puikavosi ataskaitoje.

„O Dieve, - pamaniau. - Kuo man padės tie, kurie įteisina vaikų atiminėjimą? Iš manęs atėmė namą, bet ne vaikus. Turėčiau džiaugtis...? O Dangau, panašu, kad kiekvienam name sava velniava.“

Nors va, kaimyno kaimynai kažkurio kaimyno neįleis į vienus namus. Sakė, kad taip nori pamokyti mano kaimyną.

Iš nevilties net nevėmiau.

A.