Kalėdos

KALĖDOS... Kalėdos yra paguoda… Paguodos vandenynas... Ir kur beeitum, ką bedarytum, tą paguodą jauti, nors tu ką... Ji tai šnabžda, tai sninga, tai per draugo ištiestą ranką prieina.

KALĖDOS yra ir laukimas... laukimas kažko nepaprasto, be galo mylinčio bei gailestingo... laukimas stebuklo, pranokstančio visus poreikius, nes šie tai ateina, tai nueina, tai kunkuliuoja, tai gąsdina ir niršta, tai nurimsta… kinta ir byra lyg pupos be saiko. Ir vis galvoji, nejau tas stebuklas bus skalsesnis stalas ar didesnė artimo meilė? Kažkas turėtų būti daugiau… daugiau už visas pupas kartu sudėjus. Dairaisi aplink, bandai net užuosti artėjant... Jį, Stebuklą.

Priartėjęs Jis nušviečia viską taip, kad imi matyti tiek daug stebuklų aplinkui... ir vaiko piešinys, ir smagi draugės žinutė, o gal sutuoktinio begalinė šiluma, ir sutiktas nepažįstamas, kuriam netyčia įteikei mažą dovaną...

KALĖDOS yra Stebuklas… kai atsimerki tam, ką matai kasdien. Kai tuo pačiu keliu eidamas eini lyg pirmą kartą… Kai silkė pataluose tampa skaniausia metuose, o vaiko juokas – gražus kaip niekad... Kai pažvelgi į artimą ypatingu žvilgsniu... Nes Kalėdos yra atviras dangus. Kai Jo šviesos būna nukreiptos į žemę ir tu imi ne tik jausti, bet ir matyti kitaip – ryškiau, dieviškiau.

Ar gi tai ne stebuklas, ar ne paguoda?