Ko bijojo gadariečiai?

Jie priplaukė ežero krantą gadariečių krašte. Jam išlipus iš valties, tuojau prieš Jį iš kapinių atbėgo vyras, turintis netyrąją dvasią. Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti. Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nutraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti. <...> Visi demonai maldavo Jį, sakydami: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“ Jėzus iškart jiems leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa banda, apie du tūkstančius kiaulių, metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė. Tie, kurie jas ganė, išbėgiojo ir pranešė apie įvykį mieste ir kaimuose. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko. Atėję prie Jėzaus, pamatė sėdintį demonų apsėstąjį – tą, kuriame buvo Legionas, – apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė. Mačiusieji papasakojo jiems, kas nutiko su apsėstuoju, ir apie kiaules. Tada žmonės ėmė Jėzų maldauti, kad Jis pasišalintų iš jų krašto.

Mk 5, 1-18

Neseniai su vaiku nagrinėjome šią ištrauką. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad joje matome tiesiog dar vieną Jėzaus gailestingumo stebuklą (tiesa, su šou elementais). Tačiau joje slypi svarbus skirtumas...

Bet pradėkime nuo pradžių. Gadariečiai turėjo problemą – jų kraštietis buvo apsėstas demonų, pilnas antgamtinės jėgos ir agresijos. Apie tai, kaip smarkiai kentėjo šis žmogus, neverta nė kalbėti. Tačiau kentėjo ir kaimynai. Gal bijojo eiti pro kapines. Gal neleisdavo vienų vaikų. Gal eidami laikydavo rankoje vėzdą ir vis žvalgydavosi per petį, iš kur čia išpuls agresyvus ir klykiantis beprotis... Nesunku įsivaizduoti tą nuolatinę nerimo ir įtampos būseną. (Pamenu, vienu metu tiesiai virš mano buto gyveno psichine liga serganti moteris, kuri naktimis klykdavo, o sutikusi kaimynus laiptinėje – grasindavo. Kokį palengvėjimą pajutau, kai po kurio laiko ji kažkur dingo...).

Ir štai valtimi atplaukė Jėzus. Jis pasigailėjo kankinamo žmogaus, Šventosios Dvasios jėga suvaldė demonus, ir šie nusiskandino ežere. To įvykio liudininkai puolė apie tai pasakoti kitiems žmonėms. Prie Jėzaus ir mokinių susirinko minia... Rodos viskas, kaip visada. Tačiau būtent čia ir išryškėja skirtumas. Iš kitų Evangelijų skaitome, kad išvydusios stebuklą minios plūsdavo prie Jėzaus, jį sekdavo, dažnai neleisdamos Jam nė pailsėti, pavalgyti ar ramiai pasimelsti – žmonės trokšte troško išgydymų, išlaisvinimų, stebuklų arba nemokamos duonos ar žuvies.

Tačiau gadariečiai ėmė Jėzų maldauti, kad Jis pasišalintų iš jų krašto. Kodėl? Ar jie nebuvo dėkingi Jėzui už tai, kad dabar galės ramiai eiti pro kapines? Tikriausiai buvo. Ar tarp jų daugiau nebuvo ligonių ar apsėstųjų? Tikriausiai buvo. Tačiau visa tai nustelbė vienas dalykas – juos apėmė baimė, nes jie sužinojo apie kiaules.

Štai ir atsakymas: šie žmonės taip baiminosi netekti savo kiaulių, kad atsisakė priimti Jėzų. Nes kur jūsų turtas, ten ir jūsų širdis (Lk 12, 34).

Bendrinti: