Mano siela laukia Viešpaties labiau, kaip sargybiniai laukia ryto (Ps 130, 6).
Visai neseniai persukome laikrodžio rodykles valandą atgal, o tai reiškia, kad artėja žiema, ilgėja vakarai, ir tamsos metas ištįsta kaip šešėlis, saulei besileidžiant.
Jau dabar imu ilgėtis šviesos ir šilumos… Žvelgiu į rytus ir laukiu brėkšmos, kaip nakties sargybinis laukia ryto. Kas rudens tamsumas bando išsklaidyti oranžiniais lyg milžiniški apelsinai, saulę primenančiais Helovino moliūgais… Kas jau ima laukti kalėdinių žvaigždučių švieselių spindėjimo… Visa daroma, kad tamsa būtu trumpesnė ir ne tokia nyki. Laukiame šviesos…
O ką daryti, kai sielą užspaudžia dvasinės nakties tamsuma?.. Būna laikas, kai atrodo, tartum Dievas yra toli, kaip pati tolimiausia nakties žvaigždė. Ar Jis gali priartėti? Psalmininkas tuo neabejoja. Viešpats ateina, kai Jo ilgėdamiesi laukiame, kaip ryto šviesos naktyje, atsiliepia, kai kviečiame, atsako, kai prašome, leidžiasi surandamas, kai ieškome, atidaro duris, kai beldžiame… Tai – bendravimo su Juo džiaugsmas.
Dažnai mums, žmonėms, sunku vertinti, tai, ką turime. Kai prarandame, tuomet pradedame ieškoti pamestos „drachmos“, kažko, kas buvo brangu, bet galbūt nebranginama. Tada uždegame šviesą, šluojame grindis, kruopščiai apžiūrime visus kampus, žemai nusilenkiame ir įdėmiai ieškome.
Tenka kartais kažką prarasti, kad naujai atrastume. Praradimo liūdesys veda į atradimo džiaugsmą. Kai tamsi, nyki, bauginanti naktis užgula, siela, lauk Viešpaties! Lauk To, kuris apšviečia savo meilės rytmečio šviesa. Lauk Jo labiau nė sargybinis auštančio ryto, kai išsisklaido visi nakties pavojai…
Anželika Krikštaponienė
_64x64_9de.jpg)
