Laimė tikėti

<...> jūsų broliai pasaulyje. (1 Pt 5, 9)

Pamenu, kaip kartą bažnyčioje viena pamokslininkė pasakė, jog jai patinka stebėti žmones.
Kad būdama kažkur viešoje vietoje, sakykim, kavinėje, ji stebi žmones ir pagalvoja: kokie būtų jų gyvenimai, jei jie atsiduotų Kristui...

Šiandien, išties, ne tik kavinėse gali stebėti žmones. Internete taip pat atsivėrusios neįtikėtinos galimybės... Ir mane be galo įkvepia tai, kad gali rasti giedančius, dėkojančius Jam ir kitaip liudijančius savo pasitikėjimą įvairiomis kalbomis. Anądien draugė socialiniame tinkle pasidalijo giesmės įrašu. Nuostabi garbinimo giesmė. Po ja kažkas dėkoja Kristui, kad Jis padėjo sunkiu metu, kad atsakė į maldas ir pan... Skaitant tokius komentarus staiga „topteli“, lyg niekada nebūtum žinojus (nors žinojau tikrai), kokia daugybė žmonių šiandien pasitiki Juo - iš įvairių tautų, šalių... Kokia laimė, koks didelis įkvėpimas aplanko tai suvokus! Supranti, kad broliai tame plačiame pasaulyje taip pat patiria įvairius tikėjimo iššūkius, sunkumus, pagundymus, išgyvena silpnumo akimirkas, bet taip pat akimirkas, kai Dievo Dvasia juos įkvepia geriems darbams, kai jie iškovoja pergales Kristuje, kai parodo ištikimybę Dievui, renkasi eiti siauru keliu, atveriančiu neįtikėtinas Dievo dovanas. Raštas mums liudija apie „liudytojų debesį“ (Žyd.l. 11-12 sk.), tačiau, pasirodo, šie „debesys“ vis plaukia ir plaukia dangumi, jie nenustoja plaukti, nes Viešpats kiekviename laikmetyje pašaukia žmones sekti Juo ir kiekvienoje kartoje atsiranda tų, kurie Juo seka!!! Ir štai būtent tie nuoširdieji Kristaus mokiniai, kurie nebijo Jam atsiduoti, pamilsta Jį tyra ir neveidmainška meile, tampa įkvėpimu dar daugeliui… Kokia didelė, ilga „debesų“ grandinė driekiasi per laikmečius, kartų kartas... Ar norėtum būti šiame debesyje?

Kitą kartą įjungus dukrai vaikišką garbinimo giesmę negalėjau sulaikyti ašarų. Žodžiai toje giesmėje buvo tokie taiklūs, gražūs, tikri... Beje, vieno pokalbio metu dukra labai nustebo, kai pasakiau, kad ne visi tiki Jėzumi. Ji žiūrėjo kelias akimirkas į mane ir nežinojo ką pasakyti, nors paprastai žodžio kišenėje neieško. Tuomet pasakiau: bet žinai, yra daug tų, kurie Juo tiki. Vaiko veidas nušvito ir jau mano nuostabai ji tuoj paminėjo savo pusseserę, kuri jau studentė, labai mylinti Dievą mergina. Pagalvojau - kaip vaikas tai suprato, kad paminėjo būtent ją pirmiausiai.

Kokia laimė tikėti Dievu. Marija, sėdėjusi prie Jo kojų, buvo suradusi savo laimę, kaip ir Marija Magdalietė, prie Jo kapo, buvo ją pametusi. Bet toji laimė prisikėlė, pažvelgė į ją ir pašaukė vardu.

https://www.youtube.com/watch?v=GYXJmnJCPG0

Aurelija Umbrasienė