Laimink, mano siela, Viešpatį...

Laimink, mano siela, Viešpatį...

Jei mažiau skųstumėmės, o daugiau giedotume, būtume laimingesni, ir Dievas būtų labiau pašlovintas. Kasdien dėkokime Dievui už paprastas malones.
Mes jas vadiname paprastomis, nors jos tokios neįkainojamos, kad be jų, ko gero, pražūtume. Dėkokime Dievui už akis, matančias saulę, už sveikatą ir jėgas vaikščioti, už duoną, kurią valgome, už drabužį, kuriuo vilkime. Dėkokime Jam, kad nesame laikomi beviltiškais ar priskaitomi prie nusikaltėlių. Dėkokime Jam už laisvę, už draugus, už šeimos ryšius ir įvairiopą paguodą. Šlovinkime Jį, tiesą sakant, už viską, ką gauname iš Jo dosnių rankų, nes neužsitarnavome nieko, o apdovanojami esame gausiai. Bet mylimieji, gražiausiai ir garsiausiai turi skambėti giesmė už jo gelbstinčią meilę. Dievo atpirkimo darbai per amžius bus mėgstamiausia tema išrinktųjų gyriaus giesmėse. Jei žinome, ką reiškia atpirkimas, nesulaikykime padėkos sonetų Jam. Mes gi buvome išpirkti iš sugedimo, pakelti iš nuodėmės gelmės, kurioje skendome. Buvome atvesti prie Kristaus kryžiaus, ten mūsų kaltės pančiai buvo sutraukyti. Mes jau nebe vergai, bet gyvojo Dievo vaikai ir iš anksto stovime prieš Jo sostą be dėmės ir raukšlės. Dabar tikėjimu laikome palmės šakelę ir apsisiaučiame plona drobe, kuri bus mūsų amžinas rūbas. Tai ar nedėkosime be paliovos Viešpačiui, mūsų Atpirkėjui? Dievo vaike, negali tylėti? Pabuskite, pabuskite jūs, šlovės paveldėtojai, išlaisvinkite belaisvius šaukdami kartu su Dovydu: „Laimink, mano siela, Viešpatį, ir visa, kas yra manyje, Jo šventą vardą!“.

/C. H. Spurgeon/