Leisk, Viešpatie, prieiti prie Tavęs...

Leisk, Viešpatie, prieiti prie Tavęs,
Leisk padėkoti Tau už viską, ką turiu.
Dėkoju Tau, kad naktį užžiebi žvaigždes,
O dieną šildai saulės spinduliu švelniu.
 

Dėkoju Tau už vyturio giesmes
Nubundant žemei po žiemos šalnų.
Už vandenynų grožį, jų gelmes,
Gražias pakrantes, skalaujamas bangų.
 

Už ryto aušrą, skęstančią rūkuos
Ir raudoniu dažytą vakaro padangę.
Už nuostabius žiedus, pražystančius laukuos,
Gaivius lietaus lašus, barbenančius į langą.
 

Dėkoju Tau už viską, ką davei
Ir net už tai, ką paėmei neklausęs.
Už duotą išmintį, kad neprapulčiau nuodėmėj,
Dėkoju Tau, o Viešpatie, brangiausias.
-------

Gyvenk tikėjimu, meile ir viltim.
Su šypsena veide, alsuodamas ramybe.
Užmigsi ir nubusi su plakančia širdim –
Tau davė Dievas gyvenimą, gyvybę.
 

Apsidairyk, koks mums pasaulis duotas nuostabus!
Tad vertinkim, kas nuo pradžių mums Tėvo duota.
Juk šis pasaulis vienas toks, ir kito jau nebus –
Išsaugok medį, gėlę, žolę, rytmetį rasotą,
 

Išsaugokim bent tai, kas liko dar aplink.
Negriaukim, neardykim duoto gėrio.
Kas išbarstyta, prieik ir atidžiai surink
Ir puoselėk, kas duota tau Kūrėjo.
-------------

Ar tu jauti tą neapsakomą ramybę,
Tą mielą jaudulį, kad esam mylimi?
Kasdien mus lydinčią Viešpaties galybę
Ir Dievo rūpestį manim ir tavimi?
 

Ar tu jauti Jo meilę begalinę,
Kad ypatingas Jam tikrai esi?
Ir tai, kad iš tamsos, iš snaudulio nubudę
Mes esam dangiškojo Tėvo paliesti?
 

Nebus pilnatvės, laimės ir ramybės –
Tik rutina kasdieniam bėgime.
Jei neprašysi iš Dangaus stiprybės,
Jei neturėsi Jėzaus širdyje...
 

Dar ne vėlu, tu dar turi šią galimybę –
Juk ypatingas Dievui tu esi!
Visi mes buvome mažiau, daugiau suklydę,
Bet tik per Jėzų Kristų mes tapome laisvi.
------

Man gerai, nes esu prie Tavęs.
Tavo meilėj gulu ir keliuosi.
Tavo meilė paguos, palydės
Ir sunkumus padės man ištverti.
 

Mano Viešpatie, laimink mane,
Išmintim mano širdį pripildyk.
Tegul skamba džiaugsmo giesmė,
Kurios niekam neleisi nutildyt.
 

Tegul džiaugias širdis kiekviena
Tavo meilėj atradus paguodą.
Ir dalinkimės duona šventa –
Iš aukštybių mums Tėvo ji duota.
 

Mano Dieve, dėkoju labai
Už tikėjimą, viltį ir meilę.
Ir už viską, ką man Tu davei,
Ir už jausmą, vadinamą laime.
-------

Kiek man duota, Tu vienas žinai.
Ir žinai, kiek dar kelio man liko.
Mano maldos – tik Tau amžinai,
Nes žinau, nebėra Tėvo kito.  
 

Ir stebiu aš delnų vageles –
Ar tikrai ten kažkas užkoduota?
Kur takeliai likim dar ves,
Kiek dar žingsnių bus jais nužingsniuota?
 

Ganyk, Jėzau, savas aveles
Ir per karštį ar žvarbą vėjuotą.
Ir paklydusią, silpną parvesk.
Tavo meilė pagydys žaizdotą.
 

Bėgs vėl laikas lėta srovele.
Kaskart lūpos kalbės širdies kalbą.
Žodžiai liesis, aš šauksiu Tave –
Išklausyk mano virpančią maldą.
-----------

Ar tu melsiesi tyliai ar garsiai –
Lai tie žodžiai tau eis iš širdies.
Pasimelski ir lauk labai kantriai,
Dievas klausė – ateis, tau padės.
 

Visą rūpestį Jam atiduoki,
Visas negandas Jis pasiims.
Pamatyk tu pasaulį kitokį,
Mylėk Dievą, širdis tau nurims.
 

Žino Jis tavo žingsnį kiekvieną,
Žino žodį, nors dar nesakei.
Suskaičiavo Jis plauką kiekvieną,
Nors tada dar negimęs buvai.
 

Pasimelsk, padėkok Jam už viską –
Už plakimą širdies, jos dūžius.
Laimink žmones – palaima sugrįžta,
Ji nušviečia Aukščiausio kelius.
----------

Duok man duonos skalsios, kasdienės.
Išminties duok šiame kelyje.
Veržias džiaugsmas giliai iš krūtinės –
Aš laimingas atradęs Tave.
 

Išsiilgstu dialogo mūsų –
Aš kalbu, Tu prisėdi šalia.
Nepalik, neišeik, kas bebūtų,
Vesk už rankos ir saugok mane.
 

Rodos viskas aplinkui užmiega,
Kai kalbuos maldoj su Tavim.
O per kūną palaima nubėga –
Tai taip gera pajusti širdim.
 

Atradai, Tau negaila to laiko.
Ateini vis pabūt su manim.
Aš džiaugiuosi džiaugsmu mažo vaiko
Su tikėjimu, meile, viltim.
-----------

Lyg vieversys į aukštą dangų
Kils žodžiai nuolankios maldos.
Lai nebebus jokių žabangų
Ir jokios piktojo klastos.
Maldoj prašysi užtarimo,
Prašysi apsaugos pilnos.
Prašysi širdžiai pažinimo,
O dvasioj – išminties taurios.
 

Maldos žodžiu užpildyk ertmę,
Jei dvasios alkis tavyje pabus.
Išliek nuoširdžią, stiprią versmę,
Atvėręs Viešpačiui jausmus.
 

Ir tegul laikas lyg sustoja –
Tik tu ir Viešpats bus šalia.
O sieloj aidas vis kartoja –
Tik Dievo meilė tobula!
 

Tad šlovink, aukštink Jėzaus vardą –
Kilniausią iš visų vardų!
Ir lai Jo meilėj džiaugsmą randa
Žmogus kiekvienas iš tiesų.
------------

Kiek dar dvejosi,
Kiek dar klaidžiosi po tamsą apgraibom?
Kiek dar tuščiai savas jėgas eikvosi?
Tavęs juk laukia Dievas rankom ištiestom.
 

Aš netylėsiu, kad ir kuo man kas grasintų,
Aš šauksiu, kad išgirstumei ir tu.
Nenoriu, broli, kad tave tamsa klaidintų –
Prašau, ateik, tau žiburį degu.
 

O Dievas laukia
Ir nepavargs Jis laukti.
Bet nebandyki Jo kantrybės, mielas drauge
Ar laikas bus tada, kai skaudžiai klupsi nepaklausęs?
Ar laikas bus, kai visas būsi žaizdose?
 

Todėl prašau, nelauk, išeik į šviesą
Ir šauki Dievui: „Viešpatie, aš čia!“
Ir to, kas ne iš Jo, tegul nelieka tavy nieko,
Tegul išlieka tik Jo meilė tavyje.
 

Tada kartu mes džiaugsimės, giedosim,
Nes Jėzaus meilė bus tarp mūsų, mumyse.
Ir šitą džiaugsmą mes kitiems padovanosim.
---------------

Ieškoki Viešpaties, ieškok, kol Jis arti.
Nedelsk, nes nežinai, kiek liko dar dienų.
Tu nežinai, bet vis eini, skubi
Per pilkumą pasaulio negandų visų.
 

Gali kalbėti – pašlovink Jį žodžiu.
Turi rankas – pakelk džiaugsme į dangų.
Jei eit gali – eime drauge, ir aš pas Jį einu,
Pas mūsų Viešpatį, vienintelį ir brangų.
 

Atverk save, ir džiaugsmas bus širdy.
Ir Šventą Dvasią pasikvietęs įsileisk.
Su Ja tu nepaklysi tam šviesos kely,
Jei kas nors įžeidė ar skaudintas esi –
Palaimink ir atleisk.
--------

Tu man atleisk, kur kažkada suklydau.
Ėjau tada painiu keliu klaidos.
Nesupratau tada, kad Tavo meilė gydo,
Nepažinau Tavos širdies geros ir nuolankios.
 

Išniro sąnariai nežmoniškuos skausmuos –
Atrodė, kad nykstu, lyg pats save žaločiau.
Bet dar ėjau tolyn, netekęs ir klausos,
Ir klausimais savas mintis sukausčiau.
 

Atsakymus gavau aš iš Tavęs
Ir stiprų norą gyvenimą pakeisti.
Aš eisiu su džiaugsmu, Dvasia kur ves –
Tu man atleidai ir pats savęs dabar galiu neteisti.
----------

Brangiausias Atpirkėjau, atleisk, kuo nusidėjau,
Atleisk ir neprimink senų klaidų...
Tavęs aš nepažinęs į nebūtį skubėjau
Ir daug tamsoj praleidau valandų...
 

Išgirski mano raudą,
Sutvarstyki, kur skauda
Ir atgailą Tu mano išklausyk...
Be tavęs sielai šalta,
Akis keliu į skliautą –
Atleisk ir mano širdį nuramink...
 

Tu man šventa paguoda
Tikėjimu kur duota.
Tu – amžinybės Viešpats man esi.
Ateik į mano širdį, gyvenimą banguotą,
Nes be Tavęs kelionė ši sunki...
 

Bendrinti: