Malda

Malda

Aukštyn tiktai, tiktai aukštyn -

Dangun lyg baltas stulpas maldos kelias,

Žemyn tiktai, tiktai žemyn -

Prieš Viešpatį suklumpame ant kelių…

 

Išgelbėk, Dieve, mūsų artimus - tegu

Tamsybės pragaro nepatiria nė vienas,

Kaltes nuplausk Sūnaus krauju šventu, -

Nuo žvilgsnio Tavo nepasislėpė dar niekas.

 

Nušluostyk ašaras nuo raudančių širdžių -

Kaltų ir nekaltų, vaikų, senelių...

Užklok paguoda savo, gerumu -

Gyvybes tų, kurie prašyti patys nebegali...

 

Ištiesink mūs kreivus kelius - tegu

Dygių erškėčių vietoj mirtos želia,

Žodžiu savu Gyvenimo suteik jėgų, -

Toms sieloms, kur mirtis be saiko viešpatavo...

 

Aukštyn tiktai, tiktai aukštyn -

Dangun lyg baltas stulpas maldos kelias...

Žemyn tiktai, tiktai žemyn -

Prieš Viešpatį

                  nusilenkiam

                    lig žemės...

 

Šalpusniai gruody

Šalvena. Jau gamta nurimus

Kedena audeklą šerkšnotą rankomis baltom...

Tik siela - nelauktai žydėti ima

Švelnių šalpusnių kekėm geltonom...

 

Ir nieko,- kad žvarbu, nyku, kad sninga, -

Šarmojančio žibinto žvilgsnis nuklaidžioja tolyn...

Papėdėj Amžinybės - kasdiena prasminga,

Nušvitus jos ugniakuro spalvota kibirkštim.

 

O rytmečio sniege speiguoto gruodžio -

Įtirpę pėdos ugnį nešusio žmogaus...

Širdis - ir vėl dėkingumu pražydo

Akim švelnių šalpusnių geltonom...

 

 

Benamiui

Vis dažniau aš tave sutinku

O, benami, įšalęs laike...

Pačiai sau pripažint nejauku,

Kad tavy atpažįstu save...

 

Kaip ir tu - vis dar ieškau namų,

Gyvastingos pilnatvės ilgiuos...

Kaip ir tu - beprasmybėn grimstu,

Kaip ir tu -vėl iš naujo keliuos…

 

Bet tikiu - mes atrasim namus,

Ir tikiu - nepaklysim nakty...

Tik delnai - švaresni kieno bus,

Regint Viešpaties veidą arti?

 

 

 Į Dievo Žodį – kaip skruzdėlė į medų…

Į Tavo Žodį vis giliau,

Giliau į Tavo Žodį

Aš klimpstu,

Kaip skruzdėlė į medų...

Ir kas esu, iš kur aš -

Pamirštu...

Jaučiu tiktai:

Medus Tavasis -

Mano gyslom teka...

 

Užlieja sąnarius (sustingusius, deja) -

Juos skauda, sunkiai besilanksto...

Ir gyvastis Jo persmelkia staiga -

Sutrauktos pėdos drąsiai žingsnį žengia.

 

Pasiekia širdį, organus vidaus,-

Išgydo tai, kas negaluoja...

Žiūrėk, žmogau, - atrodai sveikas jau.

Taip... Viešpats - niekad nevėluoja.

 

O į minčių painių tamsybes pamažu

Liepsnojančios kometos lekia...

Nejau tiek klaidžiojome - aš ir tu,

Pametę Kelią dėl takelio?

 

Į Tavo Žodį, Viešpatie, giliau į Tavo Žodį -

Kaip skruzdėlė į medų aš klimpstu...

Palaidoki mane Jame - Tave meldžiu -

Lyg gintaro laše skaidriam muselę...

 

 

 Bendruomenei

Kas aš būčiau be savo artimo -

Be jo žodžių, akių, tylėjimo?

Kas sugaustų garsiau nei varpas,

Kai širdy nebelieka tikėjimo?

 

Palaimingas tylėjimas paremia

Regis, irstančią mano būtį...

O prabilęs tikėjimas pakelia -

Kai vėl norisi nebebūti jau...

 

Gyvas ištartas Viešpaties Žodis

Palydėtas sesės, brolio, -

Tą neramią sielą paklydėlę

Sugrąžina prie Kristaus kojų vėl...

 

Ir be baimės ištirpti norisi

Artimųjų širdžių toliuose.

Kristus surenka, jungia, moko -

Mes po vieną gyvent nebemokam jau...

 

Kas aš būčiau be artimo savo -

Be jo meilės, griežtumo, tikėjimo?

Kas be jo - iš širdies į širdį

Vėl prakalbintų mano tylėjimą?                                

 

 

Kelias atgal

Iš bet kur yra Kelias atgal, -

Kažin kiek net jei būtum nuklydęs...

Jo ranka ištiesta - tavęsp,

Kad prie kojų priglustum nutilęs...

 

Jo malonė - sunkesnė už skausmą,

Jo gyvybė - daugiau nei mirtis,

Atgailoj, jei paskęs mūsų kaltės -

Jo keliuos palydės išmintis...

 

Nors sunkus šitas kryžius, nemielas,

Bet nemielas  iš tolo tiktai.

Tekęs kelias, išties, tik vienas -

Apkabinti tą kryžių tvirtai...

 

Tik prie Jo - iš tikrųjų paguostas.

Tiktai čia - ramybė, viltis...

Neatskirs nuo Jo meilės joks skausmas,

Nei gyvenimas, nei mirtis...

 

Iš bet kur yra Kelias atgal, -

Kažin kiek, net jei būtum nuklydęs...

Jo ranka ištiesta - tavęsp,

Kad prie kojų priglustum nutilęs...        

 

 

Atverki akis

Tu atverki man, Dieve, akis -

Kad keliaujant nakčia nepaklysčiau...

Priešais kas - žmogus, ar žvėris?

Neįžiūriu tamsoj, nepažįstu...

 

Tad atverki akis - kad kitam

Aklu vedliu netapčiau netyčia, -

Nes duobėtam kely – nežinau -

Ar teisingai žengiu, ar išklystu...

 

Tik atverki akis man, meldžiu, -

Kad artėjančią aušrą regėčiau,

Kad kasdieną ištarčiau - tikiu,

Ir drabužį baltą turėčiau...