...Nors verbos buvo klojamos po Jėzaus kojomis,
sunku keliu Jeruzalėn keliavo Jis, –
už žmogų nuodėmingą ten pasiaukojo,
už svetimas kaltes Jam į rankas ir kojas sukalė vinis...
Kad tau ir man pavasaris širdy pražystų,
tikėjimą ir Dievo meilę dovanojo Kristus.
***
..Kvapnų pavasario rytą
lydėti Tave su minia – argi sunku?..
Šaukti „Osana!“, šlovingą Tave matyti
aš sutinku.
O kaipgi tas mano nuodėmių kryžius,
prislėgęs Tau sudaužytus pečius?..
Taurę išgert už mane pasiryžai –
užgaulių pelynus karčius...
Tu panieką priėmei vietoj manęs, už mane...
O aš? Aš... – ir vėl minioje,
kuri ne verbas ir ne palmių šakas Tau kloja...
Apsisukus ji spjaudo ir, pamiršus Tave,
ji vėlei keliauja kasdienybės gatve...
O Tu... Tu malone ir meile sava tą minią,
tą žmogų veidmainį užstoji...
***
...Manyje visada būki auštantis rytas,
kad nebaimintų sutemos netikėtos lemties,
kad manasis tikėjimas nesijaustų tremtin išvarytas,
o galėtų ilsėtis lyg paukštis ant Tavo peties.
Manyje visada būk rasa palaiminga,
kad aplenktų sausra mano sielos laukus
(su Tavim man vienovė tokia reikalinga!),
kad iškelčiau šakas tartum kedras – vešlus, išlakus.
Manyje, mano Dieve, visada būki auštantis rytas!
_64x64_9de.jpg)
