Mažutėlių lūpomis...

Trys vaikai kalbasi, kurio tėtis šaunesnis.
Pirmasis vaikas sako:
- Mano tėtis parašo kelias eilutes, pavadina tai eilėraščiu ir gauna 20 eurų.Antrasis:
- Čia tai niekai. Va, mano tėtis pasėdi porą dienų, parašo 2 lapus, pavadina tai straipsniu ir gauna 100 eurų.
Trečiasis:
- Čia irgi niekai. O štai mano tėtis pasėdi, pasėdi, kažką ten prirašo lape, pavadina tai pamokslu ir po to jam aštuoni vyrai padeda pinigus surinkti!

***
Sekmadieninės mokyklos mokytoja:
- Onute, ar tavo tėvai meldžiasi prieš valgį?
- Tik tada, kai valgo mano surinktus grybus....

***
Įtardamas, kad jo sode „darbuojasi“ vaikai, sodininkas prikalė lentelę su užrašu „Dievas viską mato“.
Kitą rytą pamato „apšvarintą“ sodą ir ant lentelės prierašą: „Bet Jis ne skundikas“.

*****
O čia tikra istorija.

Sėdime bažnyčioje. Pamokslininkas skaito dešimt Dievo įsakymų (Įst 5, 6-21). Skaitant ketvirtą įsakymą (Šešias dienas dirbk visus savo darbus, o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Tą dieną nedirbk jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus, nei duktė, nei tarnas, nei tarnaitė, nei tavo jautis, nei asilas...) mano dešimties metų sūnus, kurio domėjimasis tikėjimo dalykais kol kas daugiausia priklauso nuo to, kiek apie tai kalba mama ir sesė, entuziastingai komentuoja: „Va! Teisybę sako!.. Tikrai taip!“.
Apsidžiaugiau - pagaliau ir jį kažkas iš Rašto „užkabino“. Klausiu: „Tai kas čia tau tokį įspūdį padarė?“. Jaunuolis (rimtu veidu): „Girdėjai? Šiandien neliepsi mums tvarkytis!..“

D. J.