Meilei

Širdim žvelgiau į Tavo, Tėve, mėlį,

Džiaugiaus didybe, prabanga dangaus,

Į dvasinius namus mane nukėlei,

Taip laukia siela to kažko brangaus.


Rankom apkabinau aš horizonto tolį,

Ieškojau vis tos dieviškos vilties,

Jaučiau - pasaulis visas dingo, atitolo,

Stovėjau vėl ties Tavo kryžiumi, išties...


Siela giedojo ditirambus Meilei,

Kuri užliejo nuo dangaus aukštybių...

Drąsiai žiūrėjau ateitin, ne bailiai,

Ir suvokiau širdy - didi Dievo galybė...


Nutilkit audros


Nutilkit, audros, mano širdyje,

Gyvasis Dievas už mane kentėjo...

Pasėjo sėklą mano sieloje,

Atėjus laikui, pumpurai kvepėjo...


Jam nepakanka tų kvapnių žiedų,

Prinokusio jau vaisiaus Dievas laukia...

Smulkučiais žingsniais dar trapiu ledu -

Širdis tik išsiilgus vienintelio Jo laukia.


Pūga, nurimk, Jis vaisių subrandins -

Tavo šėlsmai Dievo planų nekeičia.

Ateis, kaip vakar, mane apkabins -

Vaisius sunoks... Jis mano širdį keičia.


Paimt į saują širdį

Paimt į saują širdį kas gabus?

Vienintelis, girdįs kiekvieną josios tvinksnį,

Suvokiantis, ar skauda jai, kas bus?

Kai Jėzuje ištirps per vieną mirksnį...


Suprasti širdies kalbą kas galįs?

Vien tik laikydamas tą lobį Savo saujoj,

Vis laukdamas, na, skausmas greit išlįs

Ir suspurdės gyvybė ten iš naujo...


Atsargiai glausdamas, ką jai kalbės?

Užgirs širdis, kad ją taip stipriai myli,

Kad laukia amžinybėj jos išties -

Šventa kalba - pasaulis visas tyli...


Atleisk


Atleisk, atleisk, jeigu gali,

Nuplauk krauju, jeigu dar myli,

Atrodo, meilė taip toli...

Tikiu, apkabini ir tyli.


Tiek kartų Tu kartojai man,

Širdy Tavojoj meilė slypi.

Kodėl klumpu ir skauda man,

Kodėl dar kartais mes - dvilypiai?


Atleisk, meldžiu ir kaltę apvalyk,

Kad giesmės Tau širdy suskambėtų,

Ir nuoskaudą kaip vėją išsklaidyk

Patepk balzamu - siela neskaudėtų...


Nes aplankai kasryt, kasdien mane.


Davei ir viltį vis girdėt Tave,

Džiaugtis gyvenimu, matyti jį kitokį,

Dar supratau - žiūri Tu į mane

Ir myli taip, kad tau brangi - bet kokia.


Ir su džiaugsmu balso Tavo klausaus,

Stengiuos vis panašėt labiau į Jėzų,

Po truputį kapstaus, žody Tavo rausiuos,

Keliu rankas arčiau Tavęs, į dangų šviesų...


Prakalbint širdį


Prakalbint širdį - lengva ar sunku?

Ar kiekvienam jos durys atsidaro?

Gali ir pavėluot, nepasibelst laiku...

Žiūrėk susirgs ar dar numirs nuo maro...


Kaip ją išsaugot, kokį žodį tart?

Gal ji nelinkus su tavim kalbėti?

O gal ji bijo, kad ją imsi bart?

O gal drovi - nelinkus daug šnekėti?


Širdies dalykai mūsų Jėzui aiškūs -

Jis neįžeis jos niekada per amžius...

Nei maras, nei gėda šventų širdžių netraiškys

Ir tie rimbai, kur mušė Jį, nečaižys...


***


Padėjau ranką ant širdies -

gyva... dažnai ji plaka,

„Yra gelmėj šviesios vilties," -

man šitaip dangus šneka.

Paklausiau tyliai Viešpaties,

ar Jis mane vis myli?

Uždėjo ranką ant peties:

„Myliu, net kai ir tyliu".


Paleidau meilę pasidžiaugt

su tais, kuriuos Jis kūrė,

Linkėsiu jiems Juo pasikliaut -

tikiu, prie Jo nukūrė...


***


Širdim praversiu širdį,

atrasiu lobį brangų,

ar, Viešpatie, Tu girdi,

kad be Tavęs man tvanku?


Tikiu, kad meilės lašas,

palietęs sielą mano,

svečiuosna stipriai prašos -

džiaugsmą širdis numano.


Kai širdys susišaukia,

malonė teikia gėrį,

būk Viešpaties palaukėj -

Jis MEILE tave tvėrė.


***


Paliksiu pėdsaką...

koks jis, kas pasakys?

Širdis norėtų,

kad šviesus jis būtų.

Padėsi, Dieve,

kas dar palaikys?

Be tos pagalbos

vaikas juk pražūtų.


Paliksiu pėdsaką...

ar tiesų, ar vingiuotą,

slypės tame juk

dvasinis gerumas,

dabar jaučiu save

tokią kampuotą,

kada užgims

tik Jo gailestingumas?


Paliksiu pėdsaką...

tegul matys jį žmonės, -

Gal ką nuo nuodėmingo

kelio šonan ves?

O gal kas pirštais　

kelio tarpą rodys?

O gal ką ir prie　

Viešpaties atves?


***


Atbėgsiu, klupsiu ir klausysiu,

širdį šventu aliejum tepsiu,

dvasioj rankas atsiraitysiu,

Dievui pyragą šiandien kepsiu.


Gal pavaišinsiu Jį giesmėm -

tai vienas iš pyrago priedų,

gal Jis pakeis mane esmėj,

todėl prie vaišių garsiai giedu.


Supras Dievulis savo vaiką,

puota bus prakilniai šauni,

ne veltui leisime mes laiką -

džiaugsis seni, dainuos jauni...


***


Yra laikas sėti,

taip pat ir akėti...

Suskirstei laikus -

jie juk Tavo delne.

Vienam gal pradėti,

kitam baigt ir padėti, -


tik Tau pasakyti,

kuriam esam kalne.


***


Nuo pradžių pradžios vadovauji pasauliui...

kada leidžiasi saulė, kada teka - žinai,

žmogus nuo gimimo

lenkias dangui ir saulei,

dar Tavęs nepažino -

jį ganei amžinai.


Nenorim prarasti　

tų vertingų minučių,

laike Dievo meilė -

praeitis, ateitis...

Širdy daug atrast　

tų skambučių žavingų,

kai klausės širdis,

nes paskambino...Jis.


Dail. Raminta Jurevičė