Mylėti taiką

Per ilgai gyvenau su tais, kurie nekenčia taikos. Aš esu už taiką, bet jie geidžia karo, kai aš kalbu (Ps 120, 6-7).

Karas atveria visą žmogaus prigimties sugedimą ir nedorybę. Tai kas taikos metu yra tiesiog nedora ir šventvagiška, karo dienomis tai tampa gyvenimo ir elgesio norma.
Kai sušlubuoja taika, susvyruoja moralės ir artimo meilės pamatai, todėl visa neteisybė, neapykanta, pavydas, godumas, netyrumas, visa, kas nedora, tampa atvira. Tiesiog neįtikėtina kaip gali pakrikti žmogus, kai nelieka išorinių žmoniškumo standartų, kurie jį prilaikė, ribojo taikoje.

Todėl mylėti taiką reiškia mylėti Dievą, ir iš Jo kylantį tyrumą, įstatymą, dorą. Mylėti taiką - tai kasdien mylėti artimą, jo trapumą ir pažeidžiamumą atjausti ir nedaryti pikto jam. Nekęsti taikos reiškia mylėti nedorybę, neteisybę, kūniškumo įvairias apraiškas. Kas nori laisvės kūnui ir nuodėmingai prigimčiai, geis karo ir nekęs taikos. Nes toji suvaržo nedorybės pasireiškimą.

Kristus yra Ramybės kunigaikštis. Jis atėjo sutaikinti regimąjį pasaulį su dvasiniu, žemę su dangumi, žmogų su Dievu. Besąlyginė, nesavanaudiška ir atleidžianti Dievo meilė tapo taikos kaina ant kryžiaus. Amžina taika gali įsiviešpatauti kūrinijoje tik tuomet, kai žmogus gyvens darnoje su Dievu. Tada ir žemė bus ramybėje su Dievu, ji atsiilsės nuo savo vargų: drebėjimų, potvynių, audrų, bado, karo, maro… Žemė pakeis savo veidą, o jos žaizdos bus užgydytos eschatologinėje karalystėje. Maranata! Ateik, Viešpatie, ateik!..

Anželika Krikštaponienė
www.ramioslankos.lt