Negaliu atsistebėti, Viešpatie

Tavo meilė yra neišmatuojama ir labai dosni,
Tavo draugystė yra labai artima.
Jaučiu, kaip plaukiu Tavo malonės tėkmėje,
Slaptuma su Tavimi, kaip kvapniausi smilkalai.
Tavo meilė yra neišmatuojama ir labai dosni.
Apsčiai išlieta Kristaus meilė, kuri uždengia visas nuodėmes
Nesu patyręs didesnės meilės - Tu laikai mane draugu
Ir vėl sužadini mano širdį...

(Giesmės žodžiai, https://www.youtube.com/watch?v=0BqJO64a3Dc )
--
Negaliu atsistebėti, Viešpatie, kiek daug giesmių-širdžių kyla į Tave, kiek daug žmonių taip trokšta Tavęs, kaip gyvojo vandens...

Negaliu atsistebėti, Viešpatie, kiek daug draugų Tu turi šioje žemėje. Tų, kurie be galo ilgisi Tavęs, ilsisi prie Tavo krūtinės...

Negaliu atsistebėti, Viešpatie, kiek daug maldų Tu išklausai kasdien ir kasnakt, kiek daug širdžių telpa Tavo šventoje ir tobuloje širdyje.

Negaliu atsistebėti, mano Dieve, koks Tu esi didingas, kokia didelė, plati, gili ir neapsakoma Tavo meilė...

Negaliu atsistebėti, karalių Karaliau, kokie mes... greiti atitolti nuo Tavęs, nešioti religines kaukes. Bet Tu vienas geriausiai pažįsti mūsų širdis ir matai tai, ko nemato ir nepastebi žmonės. Tu ateini kaip ryjanti ugnis tiems, kas tik žodžiais artinasi prie Tavęs ir ateini kaip švelnus Ganytojams tiems, kas trokšte trokšta Tavęs vieno.

Viešpatie, ar galėčiau dar pabūti po Natanaelio medžiu ir išmokti tikrumo pamoką? Kad būčiau tuo, kas esu. Neapsimetinėčiau ir nesirengčiau Tavo žodžiu vien tik paviršutiniškai, kaip man patogu. Ar galiu pabūti čia tol, kol sutiksiu Tave ir Tu išmokysi mane sekti Tavo Dvasia... Tol, kol Tavo Žodis kaip dviašmenis kalavijas prasiskverbs iki mano dvasios bei sielos atšakos bei teis mano širdies sumanymus bei mintis... Tavo vieno teismo trokštu, kad many būtų apavalyta visa, kas netinkama Tau. Kad Tave vieną regėčiau ir gyvenčiau Tavo tiesoje.

Viešpatie, ar galėčiau pabūti ant stogo, kur iš apaštalo Petro nuskambėjo:  „Jokiu būdu, Viešpatie...“ - jis taip nuoširdžiai priešinosi Tavo valiai, nors Tu pats jam kalbėjai. Kiek daug kartų sakiau Tau - nebyliai ir balsu - „Jokiu būdu, Viešpatie...“?

Ar Tu nesibeldei į mano širdį per tuos, kurių aš nemėgstu? Ar Tu neparodei man savo didybės per tuos, kurie gyvena toli ir arti, per tuos, kurie myli Tave... Tuos, kurie ieško Tavęs savo slaptojoje.

Viešpatie, ar galėčiau pabūti prie Tavo krūtinės, prie Tavo kojų... tiek ilgai, kiek tęsis amžinybė.

Viešpatie, nes negaliu Tavimi atsistebėti.

Visa, ką galiu - tai šlovinti Tave...

Aurelija Umbrasienė