Nepalik manęs

„Nepalik manęs, Viešpatie! Mano Dieve, neatsitolink nuo manęs!“ (Ps 38,22)

Mes dažnai meldžiamės, kad Dievas nepaliktų mūsų išbandymo ir pagundymo valandą, bet taip pat dažnai užmirštame, kad turime taip melstis visą laiką. Nėra tokio meto mūsų gyvenime, nesvarbu, koks šventas jis būtų, kad mums nereikėtų Jo palaikymo. Tamsoje ar šviesoje, bendraudami ar gundomi – visada turime melstis: „Nepalik manęs, Viešpatie“, „Laikyk mane ir aš būsiu saugus“. Pradedančiam vaikščioti mažam vaikui visada reikia auklės pagalbos. Laivas, likęs be vairininko, iškart nukrypsta nuo kurso. Mes negalime išsiversti be nuolatinės pagalbos iš aukštybių. Tegul tavo malda šiandien būna: „Nepalik manęs, Tėve, nepalik savo vaiko, kad jis neparpultų dėl priešo rankos. Ganytojau, nepalik savo avelės, kad ji nenuklystų nuo saugios avidės. Didysis Sodininke, nepalik savo augalo, kad jis nenudžiūtų ir nemirtų“. „Nepalik manęs, Viešpatie, dabar ir nė vieną mano gyvenimo minutę. Nepalik manęs mano džiaugsmuose, kad jie neužgožtų mano širdies. Nepalik manęs mano liūdesy, kad aš nemurmėčiau prieš Tave. Nepalik manęs atgailos dieną, kad aš, praradęs atleidimo viltį, nepatekčiau į neviltį. Ir nepalik manęs tvirčiausio tikėjimo valandą, kad tikėjimas netaptų pasipūtimu. Nepalik manęs, nes be Tavęs aš esu silpnas, tik su Tavimi esu stiprus. Nepalik manęs, nes mano takas pavojingas ir pilnas priešo kilpų, ir be Tavo pagalbos aš neišsiversiu. Višta nepalieka savo viščiukų, ir Tu, prašau, visada pridenk mane savo plunksnomis ir leisk man po Tavo sparnais rasti prieglaudą“. „Nebūk toli nuo manęs, o Viešpatie, nes nelaimė arti ir nėra kam padėti“. „Nepalik ir neapleisk manęs, o mano išgelbėjimo Dieve!“.

Čarlzas Sperdženas