Neprašaukime pro šalį

O! Kaip norėtųsi niekada neprašauti pro šalį! Profesionaliam sportininkui ar kareiviui labai svarbu visada pataikyti į taikinį. Mums, paprastiesiems žmogeliams, labai svarbu įvykdyti Dievo valią savo gyvenime ir pasakyt kaip Jėzus pasakė: „Atlikta!“ bei padėjo neginčijamą tašką visoje žmonijos istorijoje.


Mums svarbu, kaip Pauliui, kovoti gerą kovą, baigti savo bėgimą, išlaikyti tikėjimą ir, žinoma, gauti apdovanojimą iš Viešpaties (Apd 20, 24; 2 Tim 4,7).

Kas gi nenorėtų išgirsti iš mūsų Viešpaties tokių žodžių metui atėjus: Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! (Mato 25: 34).

O kas gi tie Tėvo palaimintieji?

Tie, kurie kažką padarė dėl Jėzaus: pavalgydino, pagirdė, priėmė pas save į namus, aprengė, aplankė, kai sirgo, kai sėdėjo kalėjime ir t.t. (Mt 25, 34-40). Tačiau įdomiausia visoj šitoj istorijoj, jog Tėvo palaimintieji net neprisiminė, kada tai buvo darę.

Prieš tai, Evangelijoje pagal Matą 25 sk. 21 eilutėje, Jėzus kalbėjo apie ištikimybę mažuose dalykuose. Tai, kai tu tiesiog kasdienybėj gyveni su Juo, judi su Juo ir darai Jo darbus to net nepastebėdamas.

Beskaitant Evangelijos pagal Matą 21 skyrių, užstrigo vienas žmogus, kuris turėjo asilą (ar asilę su asilaičiu). Nieko apie jį nežinom: nei kas jis toks, nei ar jis buvo turtingas ir tas asilėlis buvo vienas iš tūkstančio, ar tai buvo vienintelis jo asiliukas, kuris buvo jo pragyvenimo šaltinis, ar apaštalai jam daug aiškino, kam tas jo asilas reikalingas, ar tik pasakė vieną frazę kaip Biblijoje parašyta, jog jo tiesiog reikia Viešpačiui...

Jėzus mokinių paprašė atvesti asilą (asilę), kad išsipildytų pranašystė, ir tvirtai žinojo, kad jei kas paklaustų, kam jį atriša ir pasiima, užteks tam žmogui pasakyti, jog jo reikia Viešpačiui, ir jis leis gyvūnėlį išsivesti.

Nė vienas, manau, iš mūsų taip lengvai savo daiktų neatiduodam, ypač tų, kurie mums patiems vertingi ir reikalingi. Kyla klausimas, kaip tas žmogus taip lengvai atidavė savo asilę su asilėliu???

Kažkodėl manau, kad tas žmogus, asiliukų šeimininkas, tikrai pažinojo Viešpatį, nes Jėzui tu gali kažką paskolint ar atiduot tik tada, kai tu Jį pažįsti, ir pažįsti savo kasdienybėje.

Brangieji, būkime ištikimi mažuose dalykuose, atraskime Jėzų visose savo gyvenimo smulkmenose ir būsime palaimintais Tėvo mylimaisiais, vertais paveldėti Jo Dangaus karalystę jau šioje žemėje...

http://www.lithuanianchurch.org