„Noriu, būk švarus!“

 „Noriu, būk švarus!“ 
Morkaus 1,41

 

Kadaise tamsa išgirdo Visagalio įsakymą: „Tebūnie šviesa“, - ir šviesa atsirado. Viešpaties Jėzaus žodis toks pat galingas, kaip ir senovėje skambėjęs žodis, per kurį atsirado šviesa. Atpirkimas, kaip ir sukūrimas, valdomas galybės žodžiu. Jėzus pasako, ir tai įvyksta. Raupsų nebuvo įmanoma išgydyti, bet jie išnyko, kai Viešpats ištarė: „Aš noriu“. Nebuvo jokių šios ligos gijimo požymių, natūraliais būdais jos nebuvo įmanoma išgydyti, bet ištartas žodis amžinai nuvalė dėmes. Nusidėjėlis, kurio būklė labiau apgailėtina nei raupsuotojo, teseka jo pavyzdžiu, teateina pas Jėzų ir „atsiklaupęs prieš Jį temaldauja“. Tegu pamato, koks silpnas jo tikėjimas, sakantis: „Viešpatie, jei nori, Tu gali mane apvalyti“. Nereikia net spėlioti, koks bus šio kreipimosi rezultatas. Jėzus išgydo kiekvieną, nė vieno neatstumia. Šį rytą tai skaitydami atkreipkime dėmesį, kad Jėzus palietė raupsuotąjį. Tas raupsuotasis sulaužė įstatymą ir atėjo ten, kur jam nebuvo galima eiti, bet Jėzus ne tik nepriekaištavo, bet ir pats sulaužė įstatymą, prisiliesdamas prie jo. Prisiliesdamas ir išgydydamas raupsuotąjį, Jis pats susiteršė. Nors Jėzus nepažino nuodėmės, Jis tapo nuodėme už mus, kad mes Jame taptume Dievo teisumu. O, kad suvargę nusidėjėliai ateitų pas Jį, tikėdami Jo atperkančia auka ir pajustų Jo maloningo prisilietimo jėgą. Ranka, kuri padaugino duoną, išgelbėjo skęstantį Petrą, kuri stiprina kenčiančius šventuosius ir vainikuoja tikinčiuosius, prisiliečia prie kiekvieno pas Jį atėjusio nusidėjėlio ir jį apvalo. Jėzaus meilė – išgelbėjimo versmė. MES GYVENAME, nes Jis mus myli, Jis žiūri į mus ir prisiliečia prie mūsų.

 

C. H. Spurgeon „Rytas ir vakaras“

 

Bendrinti: