Nuostabi išgelbėjimo istorija

Kiekvieną savaitę, po bažnyčios rytinių pamaldų pastorius ir jo vienuolikmetis sūnus išeidavo į miestą dalinti evangelizacinių brošiūrų. Vieną kartą, kai pastorius ir jo sūnus turėjo eiti dalinti brošiūrų, lauke buvo labai šalta ir lijo.


Berniukas apsivilko pačius šilčiausius drabužius ir pasakė: „Tėti, aš esu pasiruošęs!“

„Pasiruošęs kam?“ - paklausė tėvas.

Atėjo laikas eiti dalinti brošiūras.

„Sūnau, už lango šalta ir smarkiai lyja.“ Berniukas nustebęs pažvelgė į tėvą ir paklausė: „Bet tėve, nejaugi, netgi lyjant lietui, žmonėms nereikalinga Geroji Naujiena?“

„Sūnau, aš neisiu laukan per tokį orą...“, - atsakė tėvas.

„Tėve, prašau, leisk man eiti!“, - prašė berniukas.

Akimirką paabejojęs, tėvas tarė: „Gali eiti, štai brošiūros, būk atsargus!“

Berniukas vaikščiojo miesto gatvėmis, skambindamas į kiekvienas duris ir dalindamas brošiūras tiems, kurie atidarydavo duris, o taip pat ir sutiktiems praeiviams.

Praleidęs dvi valandas lietui lyjant lauke, jis kiaurai permirko, tačiau išdalino visas brošiūras, išskyrus vieną. Sustojęs gatvės sankryžoje, berniukas ėmė laukti ko nors, kam galėtų atiduoti paskutiniąją brošiūrą, tačiau gatvės buvo visiškai tuščios. Tuomet jis priėjo prie artimiausio namo ir paskambino. Jam niekas neatidarė. Galiausiai šis atkaklus vienuolikmetis jau norėjo nueiti, tačiau kažkas jį sustabdė. Jis atsisuko į duris ir vėl ėmė skambinti, o paskui ir kumščiu garsiai belsti į duris... Ir vėl nusprendė palaukti, nes kažkas prie durų jį sulaikė. Jis vėl paskambino, ir tą kartą durys lėtai atsivėrė. Ant slenksčio stovėjo labai liūdna pagyvenusi moteris.

Ji švelniai paklausė: „Kuo aš tau galiu padėti, sūneli?“ Švytinčiomis akimis ir su šypsena veide, kuri nušvietė moters pasaulį, berniukas atsakė: „Atleiskite, jeigu jus sutrukdžiau, tačiau aš tiesiog noriu jums pasakyti, kad Jėzus tikrai jus myli! Aš atėjau atiduoti jums savo paskutinę brošiūrą, kurioje parašyta apie Jėzų ir apie Jo amžinąją Meilę!“

Kitą savaitę berniuko tėvas, pastorius susirinkime paklausė: „Ar nenorėtų kas nors pasidalinti su mumis liudijimu?“

Galutinėje eilėje lėtai atsistojo pagyvenusi moteris. Kai ji pradėjo kalbėti, švelni šypsena nušvietė jos susiraukšlėjusį veidą: „Jūsų bažnyčioje manęs niekas nepažįsta, ir anksčiau aš čia niekuomet nesu buvusi. Aš net nebuvau krikščionė. Neseniai numirė mano vyras, palikęs mane šiame pasaulyje visiškai vieną. Praėjusią savaitę buvo labai šalta ir lietinga diena, o mano širdyje buvo dar blogiau. Aš priėjau tą ribą, už kurios man nebuvo jokios vilties ir noro gyventi. Todėl aš paėmiau virvę, kėdę ir užlipau ant aukšto.  Tvirtai pririšau virvę prie skersinės lubų sijos, paskui užlipau ant kėdės, pasidariau kilpą ir užsidėjau ją ant kaklo. Aš stovėjau ant tos kėdės, tokia vieniša ir prislėgta. Ir jau norėjau pasikarti, kai staiga apačioje garsiai suskambėjo durų skambutis! Aš pagalvojau: „Palauksiu minutėlę, ir tas, kuris skambina, nueis!“ Aš laukiau ir laukiau... Tačiau skambutis, regis, skambėjo vis garsiau ir atkakliau, ir galiausiai, tas, kuris skambino, ėmė garsiai belsti į duris!“

„Kas gi tai galėtų būti?, - vėl pagalvojau. - Paskutiniu metu niekas pas mane neateidavo ir neskambindavo. Aš nusiėmiau nuo kaklo virvę ir nuėjau prie durų. Tuo tarpu durų skambutis skambėjo vis garsiau ir garsiau! Atidariusi duris, aš sunkiai patikėjau savo akimis! Prie durų stovėjo nedidelis berniukas, kurio veide švietė tokia neapsakoma angeliška šypsena, kokios aš per visą savo gyvenimą nebuvau mačiusi! Ir jo ištarti žodžiai privertė atgyti mano širdį, kuri taip ilgai jau buvo mirusi! Jis sušuko: „Aš noriu jums pasakyti, kad Jėzus tikrai jus myli!“ Ir jis padavė man brošiūrą, kurią aš dabar laikau rankose! Kai mažasis angelas pranyko lietuje, aš uždariau duris ir perskaičiau kiekvieną toje brošiūroje parašytą žodį. Paskui aš nuėjau ant aukšto, nuėmiau virvę ir parsinešiau kėdę. Jų ten daugiau man nebereikėjo! Jūs matote, dabar aš esu laimingas Karaliaus vaikas! Kadangi paskutiniame brošiūros puslapyje buvo bažnyčios adresas, aš atėjau čia asmeniškai padėkoti mažajam berniukui - Dievo angelui, kuris kaip tik laiku atėjo, kad išgelbėtų mane ir įteiktų man Jėzaus dovaną!“

Bažnyčioje visų akyse pasirodė ašaros... Kai per salę nuaidėjo gyriaus ir šlovės šūksniai Karaliui, pastorius nulipo nuo sakyklos ir priėjo prie pirmos eilės, kur sėdėjo mažasis angelas. Jis paėmė sūnų už rankos ir pravirko...

Tikriausiai, nė vienas tėvas visoje visatoje nejautė tokios meilės savo sūnui, išskyrus Tėvą, Kuris taip pat leido Savo Sūnui nužengti į šaltą ir tamsų pasaulį. O paskui Jį neapsakomai džiugiai priėmė atgal, ir tuo metu, kai dangūs skelbė šlovę ir gyrių Karaliui, pasodino Savo mylimąjį Sūnų į sostą „aukščiau už kiekvieną kunigaikštystę, valdžią, jėgą, viešpatystę ir už kiekvieną vardą!“ (Ef 1, 21).

Galbūt kam nors iš jūsų širdyje tamsu, šalta ir vieniša. Bet kuriuo atveju, esant bet kokioms problemoms bei aplinkybėms, ir nesvarbu kokios jos tamsios galėtų atrodyti, man norisi, kad jūs žinotumėte: Jėzus tikrai jus myli!

www.jezus.lt iš www.bible-facts.ru