„Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. ...sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką...“ (Jn 13, 13,16).
Turėti šeimininką ir mokytoją nėra tas pat, kas būti vadovaujamam ir mokomam. Jei turiu šeimininką ir mokytoją, tai reiškia, jog kažkas mane pažįsta geriau nei aš pats, jog kažkas yra artimesnis nei draugas, jog kažkas supranta atokiausias mano širdies kerteles ir gali jas visiškai užpildyti. Tai reiškia, kad kažkas leidžia man jaustis saugiam, žinant, kad jis patyrė ir išsklaidė visas mano minčių abejones, netikrumus ir problemas. Turėti šeimininką ir mokytoją reiškia būtent „jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus“ (Mt 23,8), o ne kas kita.
Mūsų Viešpats neverčia manęs daryti tai, ką Jis nori. Kartais man norėtųsi, kad Dievas man vadovautų ir prižiūrėtų, kad priverstų padaryti tai, ką Jis nori, tačiau Jis taip nesielgia. O kartais man norėtųsi, kad Jis paliktų mane ramybėje, bet Jis nepalieka.
„Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu...“ – bet ar Jis yra toks? Mokytojas, Šeimininkas ir Viešpats mūsų žodyne vartojami retai. Mes labiau mėgstame Jį vadinti Išganytoju, Šventintoju ir Ganytoju. Vienintelis žodis, kuris teisingai apibūdina, ką reiškia būti vadovaujamam, yra meilė, o mes apie meilę, kurią Dievas atskleidžia savo Žodyje, žinome nedaug. Tai rodo ir žodžio paklusti vartojimas. Biblijoje paklusnumas apibūdinamas kaip lygių asmenų santykį – pavyzdžiui, tėvo ir sūnaus. Mūsų Viešpats buvo ne tik Dievo tarnas – Jis buvo Jo Sūnus. „Būdamas Sūnus, Jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo...“ (Heb 5,8). Jei patys suvokiame, kad esame vadovaujami, jau pats šis suvokimas įrodo, kad šeimininko neturime. Jei tokiu nusistatymu vadovaujamės Jėzaus atžvilgiu, esame toli nuo tokio santykio, kokį Jis norėtų turėti su mumis. Jis nori, kad mūsų santykis su Juo būtų toks, kad mes nė nesuvoktume Jį esant mūsų Šeimininku ir Mokytoju – žinotume tik tiek, kad esame Jo ir dėl to paklustame.
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“
_64x64_9de.jpg)
