<...> Prie to dar prisideda begėdiška yda ir slapta, nelemta pasitikėjimo savimi bei nuobodulio epidemija, nes daugelis mano, kad katekizmas esąs prastas, menkas mokslas, kurį, kartą perskaitę, jie tuojau išmoksta, knygą numeta į kampą ir tarsi gėdijasi daugiau ją skaityti.
Net tarp kilmingųjų esama niekadėjų ir šykštuolių, tvirtinančių, kad nuo šiol nebereikės nei kunigų, nei pamokslininkų, nes viskas esą knygose išguldyta, ir tai galima pačiam išmokti, ir jie ramiai leidžia nuskursti bei sunykti parapijoms, o kunigams ir pamokslininkams kęsti vargą ir badą, kaip ir dera patrakėliams vokiečiams, nes tokia jau bjauri mūsų, vokiečių, liaudis, ir turime ją pakęsti.
O pats sau sakau, kad aš irgi esu daktaras ir pamokslininkas, net toks mokytas ir patyręs, kokie tik gali būti visi tie, kurie tokie įžūlūs ir pasitikintys savimi; vis dėlto aš elgiuosi kaip vaikas, mokomas katekizmo, ir skaitau bei kalbu žodį po žodžio rytais bei turėdamas laiko dešimt įsakymų, tikėjimo išpažinimą, „Tėve mūsų“, psalmes ir t. t.; be to, kasdien dar skaitau ir studijuoju ir vis dėlto negaliu jo išmokti taip, kaip norėčiau, ir turiu likti katekizmo vaikas ir mokinys, ir mielai toks liksiu. O tie gležni pasipūtėliai vienu perskaitymu nori beregint tapti daktarų daktarais, viską mokėti ir nieko nebetrokšti! Puiku, nes tai tikras požymis, kad jie niekina abu dalykus - savo tarnystę ir liaudies sielas, taip pat Dievą ir Jo žodį, ir jiems nebereikia nupulti, nes jie ir taip baisiai nupuolę, jiems tik reikėtų tapti vaikais ir pradėti mokytis pradmenų, kuriuos jie mano seniai išmaną.
Todėl aš prašau tokių tingių pilvočių ar akiplėšų šventųjų, kad jie dėl Dievo meilės būtų sukalbamesni ir pripažintų, jog iš tiesų, iš tiesų ne tokie jau jie mokyti ir aukšti daktarai, kaip įsivaizduoja, ir niekuomet nemanytų, kad tą dalyką jau išmoko ar pakankamai išmano, net jei jiems atrodytų, kad moka nepaprastai gerai. Net jei kuo puikiausiai jį išmanytų ir mokėtų (o tai šiame gyvenime neįmanoma), tai vis dėlto gautų šiokios tokios naudos ir peno iš to, kad kasdien jį skaitytų ir praktikuotų mintimis ir žodžiais, nes skaitant, balsiai kartojant ir apmąstant dalyvauja Šventoji Dvasia ir vis naujai, vis labiau nušviečia katekizmą ir leidžia į jį įsigilinti, kad jis nuolat vis labiau patiktų ir būtų suprantamesnis; taip ir Kristus yra pažadėjęs Evangelijos pagal Matą 18 skyriuje3: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“.
Be to, tai didžiulė paspirtis prieš velnią, pasaulį, kūną ir visas blogas mintis - dirbti su Dievo žodžiu, apie jį kalbėti ir mąstyti, nes ir pirmoje psalmėje laimingais vadinami tie, kurie dieną naktį mąsto Jo Įstatymą. Be abejo, jokie smilkalai ar kitokie dūmai nebus veiksmingesni nuo velnio, negu Dievo įsakymai ir Jo žodžiai, kuriuos tu kalbi, giedi ar mąstai. Tai iš tiesų tikrasis švęstas vanduo ir ženklas, nuo kurių velnias bėga ir kuriais jį galima išvaryti.
Tad jau vien dėl to tau turėtų patikti skaityti tokius dalykus, apie juos kalbėti, mąstyti ir samprotauti, net jei negautum iš jų jokio kito peno ir jokios kitos naudos, kaip tik velnio ir piktų minčių išvarymas. Mat velnias negali girdėti ir pakęsti Dievo žodžio, o Dievo žodis ne toks, kaip kiti, kaip antai tušti plepalai apie Dytrichą Bernietį ir t. t., bet, šv. Pauliaus žodžiais Laiško romiečiams 1 skyriuje 6 tariant, „Dievo galybė“. Taip, iš tiesų Dievo galybė, velniui kelianti deginančias kančias, o mus nepaprastai stiprinanti, guodžianti ir palaikanti.
M. Liuteris
Didžiojo katekizmo pratarmė
www.liuteronai.lt
Iliustracijoje: M. Liuterio kabinetas Vartburgo pilyje, kuriame jis vertė Bibliją ir, sakoma, sviedė rašalinę į velnią
Patikimas, griežtas dr. Martino Liuterio įspėjimas...
_64x64_9de.jpg)
