Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį - jūsų išgelbėjimo Evangeliją - ir įtikėję Juo, esate užantspauduoti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo užstatas iki nuosavybės atpirkimo Jo šlovės gyriui (Efeziečiams 1,13-14)
Kokią šviesą, džiaugsmą, paguodą ir pasigėrėjimą patiria širdis, maitinama Jėzumi ir vien tik Jėzumi! Šiame gyvenime mes netobulai matome, koks Kristus yra nuostabus. Senovės rašytojas rašė: „Koks puikus skonis!“. Mes paragavome, „koks Viešpats yra maloningas“, nors dar iki galo nepažįstame Jo gerumo ir malonės, bet tai, ką jau paragavome, skatina vis labiau Jo alkti. Džiaugiamės pirmaisiais dvasios vaisiais – jie sukelia alkį ir troškulį paragauti viso dangiško derliaus. Mes dejuojame, laukdami įsūnystės. Gyvendami žemėje, esame lyg Izraelis dykumoje vienos vynuogių kekės iš Eškolo. Ten, danguje, auga visas vynuogynas. Čia matome maną, krentančią lyg mažus kalendros grūdelius, ten valgysime dangaus karalystės duoną. Dvasiniuose reikaluose esame pradžiamoksliai: nors jau žinome pirmąsias abėcėlės raides, bet dar nemokame skaityti ir visai nemokame rašyti. Kažkas yra pasakęs: „Kas pabuvo danguje bent penkias minutes, žino daugiau nei didelis šventųjų susirinkimas žemėje“. Šiuo metu mus vargina daug nepatenkintų troškimų, bet greitai visi norai bus patenkinti, visomis jėgomis džiaugsmingai tarnausime amžiname džiaugsmo pasaulyje. O, krikščioni, pamąstyk apie dangų, kuris tavęs laukia po kelerių metų. Greitai tu atsikratysi visų rūpesčių ir sunkumų. Akys, dabar srūvančios ašaromis, niekuomet daugiau neraudos. Tu matysi Jį, neapsakomai žavingą, sėdintį šlovės soste. Dar daugiau, tu sėdėsi kartu su Juo. Jis dalinsis su tavimi šlovės triumfu, savo karūna, džiaugsmu, dangaus karalyste. Visa tai tu paveldėsi su Juo.
C. H. Spurgeon
_64x64_9de.jpg)
