Gėrėkis Viešpačiu, ir Jis suteiks tau, ko geidžia tavo širdis (Psalmė 37,4)
...Viešpatie, pažvelk į mūsų širdis –
ar mes ne formaliai mėginame laikytis Tavo valios?..
Prisimenam Tave vien per šventes,
ar net per jas Tavęs nelinkę paminėti?..
Gėrybėmis nukrautas švenčių stalas,
o širdyse... nėra Tau vietos...
Tu su mumis kasdien bendravimo širdingo lauki,
o mes... mes prisisotinę... vėl be Tavęs
savais trapiais takais, o Jėzau, traukiam...
***
...Galbūt dažnai, galbūt ne kartą per metus,
o gal tada, kai sniego pataluos laukai suminga,
kažkas taip tyliai atkelia širdies vartus
ir pasibeldžia paslaptingai...
Ir lyg žvaigždė Betliejaus, džiaugsmą nešdama,
suspindi tau ramybė Kristaus,
kad nesijaustumei, širdie, viena,
kad naktyje nepasiklystum.
Kad sieloj šilumos užtektų tau visus metus,
kad tu gerumo stebuklu pasidalintum,
ramybė Kristaus atkelia širdies vartus,
Vilties žvaigžde tau Žemėje sušvinta.
***
...Į mūsų triukšmą leidžias ramuma
su snaigių baltomis plaštakėm...
Galbūt geriausių žodžių mes dar nepasakėm,
tad, metams baigiantis, ištarkim,
kad mylime, kad gerbiame, atleidžiam,
kad nepamirštame, kad džiaugiamės pamatę,
dėkojam, kad šalia,
kad eiti ir daryti gera nepavarkim...
Ir telydės per triukšmą dieviškoji ramuma,
jau besileidžianti su snaigių baltomis plaštakėm...
***
...Atleiskime vieni kitiems. Jau šiandien.
Ir durų praeities užsklęskim sklendę,
ir priekaištų strėlių nebeįneškim į Naujuosius –
tegul prie mūsų žodžių židinio kiti ir šildysis, ir guosis.
Tikroji – Viešpaties ramybė –
visus Ateinančiais telydi!
_64x64_9de.jpg)
