Priklausomybė

Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta. Jei mes gyvename, gyvename Viešpačiui, ir jeigu mirštame, Viešpačiui mirštame. Todėl, ar mes gyvename, ar mirštame, - esame Viešpaties. (Rom 14, 7-8)
Tad jei mes nepriklausome sau, bet esame Viešpaties, tampa aišku, kokio paklydimo turime vengti ir kurlink turime nukreipti visus savo gyvenimo veiksmus. Mes nepriklausome sau, tad te nei mūsų protas, nei mūsų valia nelemia mūsų planų ir minčių. Mes nepriklausome sau, tad ir nesiekime to, kad mums naudinga... Mes nepriklausome sau, tad kiek pajėgiame, pamirškime save ir tai, kas mūsų. Esame Dievo, tad gyvenkime ir mirkime Jam. Esame Viešpaties - te Jo išmintis ir valia valdo visus mūsų veiksmus. Esame Dievo, tad visose gyvenimo srityse lygiai siekime Jo kaip vienintelio teisėto tikslo. Kiek daug laimi žmogus, suvokęs, kad jis nepriklauso sau, atėmęs viešpatystę iš savo proto ir pavedęs save Dievui! Jei mąstome apie savo naudą, tai tampa tikru maru, kuris neišvengiamai veda mus į sunaikinimą. Vienintelis išgebėjimo prieglobstis yra jokiame dalyke patiems nebūti išmintingiems ir niekur nesivadovauti savo valia, o sekti tik vienu Viešpačiu.

J. Kalvinas