Prisikėlė

Ne laurų vainikas uždėtas Tau buvo,
Kai kryžių nešei  – liejos kraujas skaistus...
O širdys minioj gal pūliavo, gal puvo,
Erškėčius iškeitusios į gyvybės vaistus.

Ne lygų takelį mynė šventosios kojos,
Pečius spaudė žemėn svoris kryžiaus baisaus,
Aplinkui minia kaip pikti šunys lojo:
„Prikalti,“ – girdėjos balsai vis garsiau.

Tu iškentei viską: ir pagiežą, ir mirtį,
Atidavei visa už nuožmius ir piktus...
Bet šiandien pasaulis jau visas tai girdi –
Jisai prisikėlė, gyvas Jis ir už mus...