Ruduo

Šiemet ruduo tiesiog stingdo. Pažiūriu pro langą, ir vis atrodo, kad matau rudenį pirmą kartą gyvenime. Toks jis man gražus... Vis atrodo, kad ruduo turi savo alsavimą... Jei kitais metų laikais gamta žaidžia, šėlioja, šoka, stingdo, tai rudenį – kvėpuoja... Ir tykią dieną, ir žvarbią. Taip tankiai, lyg atiduodamas ką turėjo geriausia visus metus...

Ruduo vėl ir vėl lanko mane, mano sielą, žvelgia į mane per langą ir kažką lyg šnabžda... Sudie, sudie... kaip toj dainoj – krenta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai... Visgi visi tie lapai spalvingai alsuoja brangiais prisiminimais... Jie lyg šauktų man visomis spalvomis, kad mes norim, labai norim gyventi... Mes gyvenom, taip, gyvenom! Norim viską prisiminti, viskuo džiaugtis ir už viską dėkoti. Ir toji jų gyvybė tvyro kažkur ore, kai jie krinta, kai dar paskutinę akimirką būna aukštai... Bet gyvybė niekada nenukrinta žemėn. Žemėn nukrinta tai, kas jau praėjo, ko jau niekada nebebus... Gyvybė įkrenta į amžinybės delnus, ji plaukia jos gelmėse...

Taip, ruduo – ypatingas metų laikas. Kai norisi viską prisiminti, viskuo džiaugtis, ir už viską dėkoti. Gyvybė alsuoja. Prisiminti, džiaugtis, dėkoti... Ruduo!

Aurelija Umbrasienė

Nuotrauka Ramunės Jasiulytės