Sauja trupinių

          Poezija – netikėtai atsivėrusi Dievo dovana. Paradoksas: kūryba, būdama labai asmeniška, taip pat yra ir empatiška –  randanti atgarsį ir kitų širdyse. Regis, vienas su kitu turime labai daug bendra: veiksnius, lemiančius mūsų egzistenciją, džiaugsmus,  troškimus, svajones, nesėkmes, nuodėmes, abejones – panašias aukštumas ir žemumas... Matyt, nesame jokie ypatingi   individualistai, galintys vien sau mėgautis turimais talentais ar užimama vieta po saule... Esame vieno Kūrėjo vaikai, skirti bendrystei su Juo ir vienas su kitu.

      Tik nepadarykime klaidos, krikščionišką poeziją laikydami Dievo žodžiu ar jo interpretacija. Tai tik keletas tikėjimo kelionės akimirkų, kurios blykstelėjusios pakibo popieriuje eilėmis. Prie jų retkarčiais norisi sugrįžti, lyg prie senų nuotraukų...

      Šioje kelionėje – ir svaigios viršukalnės, ir tamsūs slėniai. Ir vėl paradoksas – sunkiausiais laikotarpiais gimdavo šviesiausi eilėraščiai. Gal kaip atsvara sielai? Tai tik patvirtina, kad už kiekvieno iš mūsų gyvenimo stovi visa palaikantis ir kontroliuojantis Viešpats, kviečiantis žvelgti į Jį. Iš mūsų Jis laukia tiek nedaug – tik pasitikėti ir sekti Kristumi...

 

Akimirkos tikėjimo kelionės

Tai leidiesi, tai kyti vėl aukštyn
Stačiais šlaitais, tikėjimo bures laikąs...
Net jei krenti – tai Dievo tik širdin, gilyn, -
Ji nenurims, kol vėlei nepakels tavęs...

Pėda po pėdos taip kasdien irkluoji,
Ar kelio grindinį nelygų mindai pamažu, -
Dar liko tų širdy, kuriais tikėti nesinori,
Ir tų, kuriems nusišypsot sunku...

Tarsi prie tvenkinio Betezos rymant tyliai,
Stebuklo kantriai tebelaukiant vis...
Žiū – tinklas nepasitikėjimo suiro,
Ir švelniai skleidžias šilko žiedlapis Viltis...

 

Ištikimybės augimas

Ir tyloje nakties, ir sūkury darbų
Ištikimybę Tau iš lėto auginu...
Be Tavo, Dieve, balso, rankų ir akių
Esu lyg alkanas šunelis be namų...

Tu suradai mane šaltam rūke paklydusią
Ištrynei pėdsakus kaltės ir nesėkmių
Ištraukei iš griuvėsių ir pasaulio sąvartynų
Ir ištarei: „Tik nebijok – tavim tikiu“.

Ar gali baimė pasilikti meilėj? -
Tą meilės kelią nušlakstei krauju...
Juk jungas Tavo – tik švelnus ir lengvas
O tekęs sielvartas nebus viršum jėgų.

Tikiu – Golgotoj kaina sumokėta,
Jaučiu – išlaisvintas nuo antrankių sunkių...
Tik kuo Karaliui atsilyginti galėčiau? –
Ištikimybei pasišvęst lig pabaigos dienų.
 

Atleidimo ratilai

Kadais prie kryžiaus kalė Kristų...
…………………..                      
Deja, peizažas panašus šiandieną, –
Vėl prikalam Jį nuodėmių vinim...
Arba po akmenį – ir tu, ir aš – kiekvienas
Dažnai paleidžiam artimo širdin...

Bet Viešpaties širdis – gili kaip vandenynas,
Kalčių nuskendę akmenys seniai...
Jų vietoj – kraujuje šventam iškilę
Vilties, Malonės, Meilės ratilai...

Tad sielos viesului ūmiam nurimus,
Jo meilė kalba pavyzdžiu tyliu:
Kad grumstui neapykantos širdin įkritus,
Banga tolyn nuslystų nebe pykčio – atleidimo ratilu...
 

Po Duonos laužymo

Golgotoj lūžo Tavo kūnas gėdoj...
Todėl šiandien sulūžo nuodėmė mana.
Kaltė – be ženklo žemėn susigėrė,
Ištirpo, tarsi rytmečio šalna.

Gyvybės Duona sielą pamaitino,
Pradingo išgąstis ir nerimas nakties,
Sugriuvo aukurai tuštybių, beprasmybės,
Bet suliepsnojo aukuras Vilties…

Akis pakėlus kryžiun Atpirkėjo –
Galiu ir vėl dėkot, atrast Jame jėgų;
Kasdien į Sūnų panašėti vėlei
Ir sekti Juo toliau – keliu siauru...
 

Netikra valiuta

Byra centai Amžinybės taupyklėn –
Valiuta tarsi mūsų dienų...
Ne kiekvienas turės vertę tikrą
Visagalio pasvėrus saiku...

Tie minučių deimantai tviskūs
Su kasdienos pilnatve sunkia,
Nesilaiko saujoj – išslysta
Tapdami valiuta netikra...

Slenka laiko vagonai iš lėto,
Dunksi ratai vienodu ritmu...
O kiek daug netikros valiutos
Išbarstyta ant bėgių dienų!

Tik staiga susivokęs sustoji:
Centus likusius gniauži tvirtai –
Juk bet kaip ir bet kur išeikvojai,
Praradai – vien tik sau juos laikei...

Atiduok, nepaliki sau nieko,
Tam Vienam, iš Kurio pats turi.
Ir stebuklas įvyks – ir skatikas
Moneta amžinąja pavirs...
 

Augimas

Žiū – pilnatvės granatmedžiai svyra
Ir ištrykšta lašais širdyje,
Ryto sielvartas pienėm pažyra –
Aš mažėju savy, bet telpu Tavyje...

Tie žiedai ryškesni įdienojus,
Pažiūrėki – jau vaisiai keli...
Nesibaimink visai dėl rytojaus –
Dievo meilėje telpam visi...

Jis užbaigs tai, ką Pats ir pradėjo, –
Tą stebuklą – tavy ir many...
Kad jau vakaro metui atėjus
Su ramybe ištartum: „Iki“...
 

Sauja trupinių

Tik Kristuje širdis viena –
Stačiatikio ir kataliko, protestanto...
Jei siela ir akis sveika –
Tą patį Viešpatį viens kitame atrandam.

Tik Kristuje – tu brolis man, o aš tava sesuo.
Į Viešpatį giesmė ir maldos kyla...
Išnyksta skirtumai tenai, artybėj Jo –
Vienos širdies plakimo dūžiai tenetyla...

Juk Kristus Žody ir maldoj savoj
Tik vieną kelią mums visiems paliko...
Krislų ieškot neverta akyje kitoj –
Nei evangeliko, nei kataliko.

Vienybės žemėje – tik sauja trupinių.
O amžinybėj būsime visi vienodai lygūs...
Tad, broliai, nepaniekinkit mažų, –
Ir jau vien tuo – kokie jūs būsit stiprūs!