Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui. Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1,16-17).
Pastebėjau, kad man nereikia tikėjimo suvokti, jog esu nusidėjėlė. Tam tereikia sąžiningumo. Tačiau tikėjimas būtinas tam, kad suvokčiau, ką turiu Kristuje ir kiek daug man dovanota. Nes mano pojūčiai, netgi mano darbai gali tebeliudyti, kad jokio Dievo teisumo mano gyvenime nėra, o ypač mano charakteryje.
Ir vis dėlto, jei gyvenu TIKĖJIMU, vadinasi, žiūriu ne į tai kas regima, o į tai kas neregima – žiūriu į Kristaus atliktą darbą, į Jo tobulą auką... ir ką matau? Matau, kad Jis atnešė man SAVO TEISUMO RŪBĄ, kuriuo aprengė mane, kai atėjau pas Jį ir išpažinau Jį savo Gelbėtoju... (štai kodėl Paulius sako, kad mes nepažįstame vienas kito pagal kūną). Tuomet negalėjau patikėti, kad tas rūbas yra tobulas – nei per didelis, nei per mažas, nors jo tyrumas ir šventumas tikrai neatitinka mano (kūniškos) tikrovės. Ir būtent tai mane skatina sudužti prieš Dievą, džiaugtis ir verkti vienu metu, kad man TIEK DAUG atleista, atleista nuolat, atleista kasdien, ir atleista KIEKVIENAM, kuris TIKI.
MANO TEISUSIS GYVENS TIKĖJIMU – tai be galo svarbi tikrovė, be galo svarbi žinia, Dievo žinia žmogui, atėjusiam pas Jį. Jis ištrynė prieš mus nukreiptą skolos raštą, – dėsto Paulius Koloso tikintiesiems. Tai neįtikėtina, įstabi žinia. Sakau: „Dieve, aš jaučiu didelę, didelę skolą Tau... Kuo galiu Tau atsidėkoti, ar galiu kaip nors?...“ O Viešpats tarsi atsako: „Jėzus jau padarė viską, tobulai atliko, nėra jokios skolos...“ Ir aš negaliu nieko padaryti, kaip kad negaliu įkvėpti po vandeniu... Negaliu, nes Viešpats mane išteisino, Jis tai padarė ir atliko tobulai, nepalikdamas jokio „plyšio“.
O kaip su nuodėme, ar visiškai tas pats, kaip aš gyvenu? O jei gyvenu nuodėmėje? Ir tada suvokiu, kad nuodėmės pasekmės išlieka, nes ką žmogus sėja, tą jis ir pjaus (todėl ir turime perspėti vieni kitus apie nuodėmę), tačiau aš vis dar esu – visada esu, nesvarbu, nusidedu ar ne, – apsirengusi Jo duotu teisumo rūbu. Jo rūbas tobulas, tad į dangų pakliūsiu ne todėl, kad buvau verta dėvėti šį rūbą, o todėl, kad vertas tik Jis vienas, ir Jis iš savo begalinės malonės bei meilės, dėl aukos tą rūbą galėjo man įteikti... visam gyvenimui...
Ir kai išsitiesiu, pagaliau atsistoju Jo akivaizdoje, kai pagaliau priimu tikėjimu Jo dovanotą teisumą, tuomet šlovinu Jį, nes negaliu kitaip. Šlovinu Jį, myliu Jį, dėkoju Jam, nes Jis suteikė tai, ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo ir kas žmogui į galvą neatėjo! TEISUMAS, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje gyvena absoliučiai kiekvieno tikinčiojo širdyje. Mes ESAME Dievo vaikai, mūsų kelionė į dangų – tai visokeriopa malone perpildyta kelionė!
Aurelija Umbrasienė
_64x64_9de.jpg)
