„Jis (Abraomas) nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę“ (Rom 4, 20).
Žmonės sako: „Reikia turėti tikėjimą“. Tačiau, ką tai reiškia? Ar tinka bet koks tikėjimas?
„Tikėkite savimi, - prieš šimtą metų rašė vienas mąstytojas. – Žinokite, jog tai, kas yra jūsų viduje, yra didesnis už visas kliūtis“. Kaip nuostabiai šis mokymas beskambėtų, susidūręs su tikrove jis sudužta į šipulius. Mums reikia tikėti kažkuo, kas pranoksta mus pačius.
Abraomas tikėjo tuo, kas pranoko jį patį, - vieninteliu tikruoju Dievu.
Dievas pažadėjo Abraomui, jog duos jam daug palikuonių (Pr 15, 4-5). Tačiau susidurta su neįveikiama kliūtimi: tikėjimo vyras buvo bevaikis. Nesulaukę, kol išsipildys pažadas, Abraomas ir Sara pamėgino klausimą išspręsti savaip. Dėl to jie turėjo daug sielvartų ir nereikalingų trinčių (žr. Pr 16 skyrių; 21, 8-21).
Tai, ką Abraomas darė savo paties iniciatyva, niekaip negelbėjo. Tačiau būtent Abraomas Biblijoje žinomas kaip tikro tikėjimo pavyzdys. Nepaisant silpnumo minučių, jis galiausiai visiškai pasikliovė Dievu. Apaštalas Paulius taip rašė apie Abraomą: „Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir taip tapo daugelio tautų tėvu, kaip jam buvo pasakyta: ‚Tokie bus tavo palikuonys‘ “ (Rom 4, 18). Ir „jam tai buvo įskaityta teisumu“ (Rom 4, 22).
Abraomas tikėjo Tuo, Kuris buvo nepalyginamai didesnis už jį - vieninteliu tikruoju Dievu. Mūsų tikėjimo objektas – štai kur klausimo esmė.
Viešpatie, aš trokštu tvirtai tikėti Tavimi, bet ne savo gabumais ir jėgomis. Be Tavęs aš esu niekas.
Tikėjimas yra geras, jei tai tikėjimas tikruoju Dievu.
_64x64_9de.jpg)
