„Palaiminti turintys vargdienio dvasią...“ (Mt 5, 3).
Nereikia laikyti mūsų Viešpaties vien mokytoju. Jei Jėzus Kristus tėra mokytojas, tada Jis negali nieko daugiau, o tik varyti mane į neviltį, nustatydamas man nepasiekiamus standartus. Kokia prasmė nurodyti man tokį aukštą idealą, kurio turbūt nė iš tolo negalėsiu pasiekti? Būčiau laimingesnis, nežinodamas apie tokį. Kas iš to, jei man sakoma būti tuo, kuo negaliu būti – „tyraširdžiu“ (Mt 5, 8), daryti daugiau, nei reikalauja mano pareiga, ar visiškai pasišvęsti Dievui? Privalau pažinti Jėzų kaip savo Išganytoją, kad Jo mokymas man įgytų kokią prasmę, o ne vien atrodytų tarsi aukštas idealas, tik varantis mane neviltin. Tačiau būdamas atgimęs iš Dievo Dvasios žinau, kad Jėzus Kristus čia atėjo ne vien mokyti – Jis čia atėjo tam, kad padarytų mane tokį, kokiu Jis mane moko būti. Atpirkimas reiškia, kad Jėzus Kristus gali kiekviename įdiegti tą pačią prigimtį, kuri valdo Jo paties gyvenimą, o šia prigimtimi remiasi visi Dievo mums nustatyti standartai.
Kalno pamokslo skelbiama žinia kūniškam žmogui sukelia neviltį – būtent to Jėzus ir siekia. Jei įsivaizduojame, kad esame teisūs tiek, kad patys galime gyventi pagal mūsų Viešpaties mokymą, Dievas mums leis tai daryti, kol dėl savo neišmanymo suklupsime prie kokios mūsų kelyje pasipainiojusios kliūties. Tik tuomet imsime artintis prie Jo kaip vargdieniai ir būsime pasirengę Jį priimti. „Palaiminti turintys vargdienio dvasią...“. Tai pirmoji Dievo Karalystės taisyklė. Jėzaus Kristaus karalystės pamatų pamatas yra neturtas, o ne turtai. Ne spręsti už Jėzų, bet pajusti šitokį savo bergždumą, kad pagaliau pripažintume: „Viešpatie, nepajėgiu nė pradėti“. Tada Jėzus taria: „Palaiminti jūs...“ (Mt 5, 11). Tai karalystės durys, ir vis dėlto užtrunkame, kol patikime, kad iš tiesų esame vargšai! Būtent žinojimas apie savo neturtą atveda mus ten, kur Jėzus Kristus įgyvendina savo darbą.
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“
_64x64_9de.jpg)
